Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Ne visi atvykę išdrįsta peržengti ne vieną amžių skaičiuojančios šventovės slenkstį

Ne visi atvykę išdrįsta peržengti ne vieną amžių skaičiuojančios šventovės slenkstį

Ne visi atvykę išdrįsta peržengti ne vieną amžių skaičiuojančios šventovės slenkstį

Daiva ČEPĖNIENĖ

Stelmužės kaimas Zarasų rajone jau nuo senų laikų yra turistų lankoma vieta. Kiekvienas žino apie šio krašto didybę – antrą tūkstantį metų skaičiuojantį Lietuvos ąžuolą galiūną. Tačiau ši vietovė garsi ir kitu unikaliu objektu – viena iš seniausių Lietuvoje išlikusia medinė Viešpaties Jėzaus Kryžiaus, kartais vadinama Šv. Kryžiaus, bažnyčia ir varpine. Šie ne vieną amžių skaičiuojantys statiniai yra Stelmužės XVII a. buvusio dvaro parko teritorijoje. Nelengva apibūdinti šios šventovės unikalumą, o po jos skliautais juntamą tvyrantį sakralumą sunku perteikti žodžiais, štai todėl atvykusiems į Stelmužę verta ne vien tik ąžuolą apžiūrėti, bet taip pat išdrįsti praverti ir ne vieną amžių skaičiuojančios šventovės duris.

400 metų senumo istorijos paslaptys

Viena seniausių Lietuvos medinių bažnyčių stovi Stelmužėje, buvusio dvaro parko teritorijoje. Per pirmąjį pasaulinį karą parkas buvo sunykęs, vėliau iš dalies atkurtas. Jo plotas siekia 10 hektarų, o ne taip seniai, 2009 metais, parko pakraštyje pasodinta jaunučių ąžuoliukų giraitė. Nėra tiksliai žinoma, kada ši bažnyčia pastatyta, bet istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jau 1538 metais ji buvo žinoma kaip fon Berkenų koplyčia. Stelmužė, kaip ir joje dar vis gyvuojantis ąžuolas, labai sena gyvenvietė. Yra manoma, kad kadaise čia stovėjo pilis, vėliau iškilo dvaras kurį, pasak Zarasų krašto muziejininko istoriko Kęsto Vasilevskio, maždaug nuo 1727 metų valdė baronai Folkerzambai, po 1795 metų jį valdyti perėmė rusų caro statytinių Valujevų šeima. Taigi manoma, kad Stelmužės bažnyčia statyta fon Berkenų iniciatyva pasitelkiant gabius to meto baudžiauninkus. Bažnyčia suręsta iš tašytų pušies rastų, kurie yra išlikę iki šių dienų. Ji buvo statoma nenaudojant nei pjūklų, nei vinių, pasitelkus tik darbininkų rankas ir kirvį, kaltinės vinys tėra naudotos tik durų lentoms sutvirtinti. Bažnyčios pastato išorė sunkių proporcijų, stogo konstrukcija dvišlaitė, dengta gontais. Pasak muziejininko K. Vasilevskio, manoma, kad dabartinė bažnyčia baigta statyti apie 1650 metus. Apie 1727 metus (nors kituose šaltiniuose rašoma, kad apie 1713-uosius) fon Berkenų giminaičio barono Folkerzamo lėšomis bažnyčia buvo rekonstruota. Rekonstrukcijos metu buvo įrengtas altorius ir sakykla, kurie tebėra išlikę iki šių dienų. Stelmužė buvo Latvijos teritorija, o ši bažnyčia iš pradžių priklausė kalvinams ir buvo Ilūkstės bažnyčios filija. Bet jau 1808 metais atiteko katalikams. Bažnyčios interjerą puošiantis altorius ir sakykla dekoruoti augalų ornamentais, šventųjų ir angelų figūromis. Šis meno kūrinių ansamblis išskirtinis, lyginant su kitais analogiškais kūriniais, esančiais Lietuvoje. Pasak bažnyčią prižiūrinčios Aldonos Miškinienės, šiais laikais tokiais medžio raižiniais, esant tiek technologijų ir įvairiausių įrankių, turbūt nieko nenustebintum. Tačiau anuomet sukurtas toks įspūdingas kūrinys leidžia suprasti, kokius gebėjimus ir auksines rankas turėjo dirbę meistrai. Stelmužės bažnyčios altorius ir sakykla – tai unikalus ano meto rankų darbo kūrinys. Šventųjų skulptūros, vynuogių kekėmis aplipę medžiai išdrožinėti iš vientisų rąstų. „Yra pasakojama įvairių istorijų. Vienur teigiama, kad šį meno kūrinį sukūrė meistras iš Latvijos, kiti sako, kad kiekviena čia esanti skulptūra yra panaši į kažkokį žmogų. Viena į kalvį, kita į dar kažką, o štai altoriaus centre esantis Jėzus Kristus iš veido bruožų yra panašus į čia buvusio dvaro poną“, – istorijos detalėmis dalijosi bažnyčios prižiūrėtoja.

Stelmužės bažnyčia saugo kelių šimtmečių paslaptis / Daivos Čepėniėnės nuotraukos

Keičiant bažnyčios altorių neliko tapybos kūrinių, o bažnyčią dekoravęs latvių dailininkas, pasak menotyrininkų, buvo medžio drožybos profesionalas, galimai kilęs iš liaudies. Dešinėje presbiterinės dalies sienoje iki 1939 metų buvo ir „Paskutinės vakarienės“ reljefas, vėliau šis kūrinys buvo perkeltas saugoti į Kauno istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau jau netrukus jį žadama grąžinti į savąją vietą Stelmužės šventovėje. Ties paradiniu įėjimu į bažnyčią įrengtame balkone dar išlikęs ir senovinis muzikos instrumentas. Kai kur rašoma, kad tai fisharmonija. Tačiau šioje bažnyčioje lankęsis bažnytinių muzikos instrumentų istorija besidomintis vargonininkas neva teigė, kad čia vis tik yra vargonai. Bažnyčios prižiūrėtoja tikino, kad šis instrumentas dar puikiai skamba. Anksčiau, kai bažnyčioje būdavo aukojamos šv. Mišios, jais dar buvo grojama. Po bažnyčios grindimis yra mūro siena į dvi dalis perskirtas rūsys. Vienoje jo pusėje, po altoriumi, buvo laidojami didikų giminės ir dvaro kilmingieji, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą karstai buvo išdaužyti ir mirusiųjų palaikai išniekinti. Aikštelėje, esančioje prieš bažnyčią, XVII a. pradžioje–XVIII a. pabaigoje buvo pastatytas ir mauzoliejus, kur buvo laidojami Stelmužės dvaro savininkų šeimos nariai. Per karus nukentėjo ir mauzoliejus, o mirusiųjų palaikai perkelti į bažnyčios požemį. Vėliau mauzoliejus buvo užmūrytas, dabar šalia tos vietos yra antkapinė juodo granito plokštė Valujevų šeimai atminti.

Bažnyčios sienose tebešviečia kulkų skylės

Dar prieš karą Stelmužės bažnyčios sienas puošė spalvingos Kristaus kančios stotys, tačiau karo metais dalis jų buvo sunaikintos. Yra teigiama, kad kažkuriuo laiku iki XIX a. šios bažnyčios altorius buvęs liuteroniškas, todėl vokiečiai jo neniokojo, tačiau Kristaus kančios stotys yra gyvasis katalikų tikėjimo liudijimas, todėl karo metu į jas ir buvo pasikėsinta. Iki šių dienų yra išlikę tik 8 stotys, o bažnyčios sienose, po jomis, dar ir dabar švyti karo metu kulkų paliktos skylės. Taigi Stelmužės bažnyčia per ilgą gyvavimo istoriją išgyveno įvairius neramumus. Sakoma, kad karo metais ši bažnyčia buvo paversta ir vokiečių karių ligonine, sovietmečiu ji buvo tapusi tiesiog sandėliu. Bažnyčia dar kartą remontuota 1880 metais, tačiau kada ji buvo apkalta lentomis, nėra tiksliai žinoma. Tais pačiais metais altorius ir sakykla taip pat buvo restauruojami ir yra paskelbti respublikinės reikšmės dailės paminklais. Pasak menotyrininkų, šios bažnyčios ir varpinės ansamblis – tai įspūdingas medžio skulptūros ir liaudiškos sakralinės architektūros jungties pavyzdys. Stelmužės medinės sakralinės architektūros paminklai – bažnyčia ir varpinė – tai neįkainojamas turtas bei kultūrinis paveldas. Bažnyčios šventoriuje esanti paprastų formų varpinė, pastatyta XVII a. viduryje, yra neatsiejama sakralinio ansamblio dalis. Varpinės pastatas rekonstruotas 1873, vėliau – 2013 metais. Ankstesniais laikais šių apylinkių gyventojus į pamaldas dar kvietė varpų gaudesys. Deja, jau seniai čia varpų gaudesio negirdėti. Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, nelabai kas begali ir prisiminti, kada tie varpai paskutinį kartą beskambėjo. Dabar varpinėje veikia vizualiai pateiktų legendų, senų kaimelio nuotraukų, aprašymų, liudijančių šios vietovės istoriją, ekspozicija. Taigi 1959 ir 1975 metais varpinė ir bažnyčia buvo renovuotos. Šių pastatų komplekso kapitalinė renovacija vykdyta 1989 metais. 1990–1991 metais buvo vykdomi Stelmužės bažnyčios ir varpinės tvarkymo darbai – pirmą kartą įrengtas bažnyčios apšvietimas, languose sudėti vitražai, įrengti laiptai į rūsį, žaibosauga, priešgaisrinės sistemos, pakeista stogo danga, medinės kolonos apkaltos lentelėmis. Atliekant bažnyčios tvarkymo darbus daug prisidėjo liaudies meistras iš Antalieptės Pranas Savickas, pagamindamas šviestuvus, vitražus kūrė uteniškis dailininkas Andrius Surgailis. Paskutinį kartą bažnyčia restauruota 2012-aisiais.

Manoma, kad skylė bažnyčios lubose galėjo būti vieta varpui arba vėlesniais laikais įrengta pastato ventiliacija

Ne visi atvykę išdrįsta peržengti šventovės slenkstį

Nuo 1963 metų Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia yra Zarasų krašto muziejaus padalinys, tais pačiais metais bažnyčioje įkurta ir liaudies skulptūrų ekspozicija. Be čia esančių interjero kūrinių, čia buvo eksponuojama liaudies meistrų S. Riaubos, A. Puškoriaus, L. Šepkos ir kt. autorių medžio darbai. 1997 metais įkurtas bažnytinio meno muziejus. Stelmužėje turistų sulaukiama labai daug, tačiau į senutėlę bažnyčią užeina ne visi. Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, šventovę per metus aplanko per 8000 lankytojų. Žiemos metu ji atveria duris retai, nebent sulaukiama išankstinės atvykstančiųjų rezervacijos. Tačiau didesnė dalis atvykusių labiau domisi ąžuolu, buvusio dvaro istorija, parku. Pastarųjų lankytojų būtų galima suskaičiuoti ir 10 kartų daugiau. Peržengusių bažnyčios slenkstį akį labiausiai patraukia drožiniai, o kuomet bažnyčią aplanko architektai, menotyrininkai ar jiems prijaučiantys, jie apžiūrinėdami šiuos unikalius rankų darbo kūrinius, nagrinėdami detales kartais užtrunka ir pusę dienos. Bažnyčią prižiūrinčios Aldonos Miškinienės atmintyje sugulę čia atvykstančiųjų patyrimai ir pastebėjimai. Pasak moters, su apsilankančiais turistais kartais nutinka ir netikėtų istorijų. Moteris iki šiol nepamiršta čia besisvečiavusių studentų iš Amerikos ir vienos merginos iš tos keliautojų grupės, panorusios nusifotografuoti. Kitatautė mergina drąsiai žengė prie altoriaus ir net nespėjus jos sudrausminti atminimui įsiamžino atsisėdusi ant Dievo stalo. Tačiau tokie atvejai vienetiniai. Dauguma atvykstančiųjų gerbia Dievo namus. Vieni ateina ir išeina susižavėję, kiti vis tik paklausia, už ką čia reikėjo pirkti bilietą. Atvykę vaikai retai susidomi pasakojama istorija apie bažnyčią, tačiau juos pavyksta sudominti bažnyčios požemyje esančia atvira kapaviete.

Rankų darbo skulptūros labiausiai traukia lankytojų dėmesį

Paskutinį kartą vykę atlaidai – lyg Paskutinė vakarienė

Jau keletą metų Stelmužės bažnyčioje nevyksta liturginės apeigos. Neva toks yra vyskupijos sprendimas, mat ši bažnyčia dabar tėra muziejus. Stelmužės kaimas priklauso Imbrado parapijai. Dar ne taip seniai, kuomet šioje parapijoje darbavosi kunigas Stasys Tamulionis, Stelmužės bažnyčioje dar buvo teikiami ir santuokos sakramentai, dažnai buvo krikštijami vaikai. Didelis žmonių judėjimas čia buvo juntamas ir tuo laiku, kai Zarasuose dar klebonavo kunigas Remigijus Kavaliauskas. Žmonės tuoktis, krikštyti vaikus senojoje Stelmužės bažnyčioje išreiškia norą ir dabar, tačiau dabartinis parapiją aptarnaujantis kunigas čia, deja, neatvyksta ir sakramentų neteikia. Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, paskutinį kartą Petrinių atlaidai Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioje buvo švenčiami prieš trejus metus. Į atlaidus, kaip į Paskutinę vakarienę, tesusirinko 13 žmonių. Galbūt tai toks simbolinis sutapimas, tačiau tos liturginės apeigos ir buvo paskutinės šioje bažnyčioje. Muziejaus prižiūrėtojos teigimu, vietos gyventojams ši vieta nėra kažkuo ypatinga ar kažkaip branginama. Stelmužėje gyventojų likę jau nedaug, kaimas nyksta, o ir iš likusiųjų čia išpažįstančių krikščionybę mažai. Taigi labiau šią vietą vertina turistai. Iš atvykstančiųjų sulaukiama ir išankstinių prašymų leisti pasimelsti šioje senove alsuojančioje šventovėje.

Į Stelmužės bažnyčią neretai atvyksta maldininkai, vienuoliai ir iš užsienio šalių, tačiau jiems jau tenka atsivežti savo kunigą bei melstis nusipirkus muziejaus lankytojo bilietą. Ir vis tik kartais po šios bažnyčios skliautais dar suskamba muzika. Šventovės saugomą tylą sudrumsčia kasmet čia organizuojamo tradicinio tarptautinio mandolininkų susibūrimo muzikos garsai, Žolines švenčiančiųjų folkloristų šurmulys ir liaudies dainos.


Stelmužės bažnyčios prižiūrėtojos Aldonos Miškinienės atmintyje sugula lankytojų patyrimai ir įspūdžiai
364 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.