Pošventinis snaudulys. Šalti sniego patalai ir šilti, viliojantys miego patalai ankstyvą, dar tamsią ryto akimirką. Kuomet buitis neišvengiamai skverbiasi į būtį, gyvename amžiname rate: nuo ryto iki vakaro, nuo dienos, savaitės, mėnesio, metų pradžios iki pabaigos. Sukamės lyg voverės rate. O ar susimąstome, kaip mūsų gyvenimas, kiekvieno iš mūsų gyvenimas, toks unikalus, vienintelis, eina taip palengva, ramiai, net pilkai ir neįspūdingai. Tada kyla klausimas, kur ta didžioji, svarbioji buvimo PRASMĖ? Juk esame ne šiaip sau.
|
|