| Beisbolas Utenoje: nuo kastuvo koto iki pasaulio čempionatų |
Prieš savaitę Slovėnijos Bledo mieste vykusiame Europos Beisbolo Konfederacijos (CEB) kongrese į Vykdomąjį komitetą išrinktas uteniškis Valentinas Bubulis. Į Europos beisbolo Seimą lietuvis išrenkamas pirmą kartą Lietuvos sporto istorijoje.
Su vienu iš Lietuvos beisbolo pradininkų, Lietuvos beisbolo asociacijos prezidiumo nariu, Utenos klubo ,,Vėtra prezidentu, Utenos Saulės gimnazijos direktoriumi Valentinu Bubuliu kalbėjomės apie naujas pareigas ir beisbolo situaciją Lietuvoje.
Lietuvos beisbolo pradininkas Valentinas Bubulis. Autorės nuotr.
Kodėl anksčiau Lietuvos beisbolo asociacija nekėlė jokių kandidatūrų į Europos beisbolo konfederacijos postus? Kokias idėjas tikitės įgyvendinti, užimdamas šias pareigas?
Jau yra įdirbis ir pasiekimai pradedant berniukų ir baigiant vyrų žaidėjų rinktinių rengimu, todėl nusprendėme, kad dabar jau laikas kelti kandidatūrą. Turim savų idėjų, kaip plėsti beisbolą, tačiau turim ir mums opių problemų. Žmonių mentalitetas skirtingas: Rytų europiečių mąstymas ir kai kurie principai visiškai nesuvokiami vakariečiams. Didesnė tikimybė, kad aš galėsiu išaiškinti vakariečiams realijas, su kuriomis susiduria Rytų šalių sportininkai.
CEB Vykdomasis komitetas tai yra lyg Europos beisbolo Seimas. Jame 11 žmonių, kurie dirbs ketverius metus.
Iki balandžio mėnesio turime apsispręsti, kuriose srityse dirbsime. Aš labiau linkęs prie beisbolo plėtros Europoje.
Kokios tos problemos, su kuriomis susiduria mūsų šalies sportininkai?
Pvz., olandai praktiškai išsilaiko iš savo nario mokesčio, per metus kiekvienas narys federacijai skiria 100 eurų. Jie surenka milijonines sumas, nes narių yra daug. Mūsų šalyje iš nario mokesčio neišsilaikytų netgi krepšininkai.
Lankantys treniruotes moka klubui, bet ne federacijai. Gelbėja valstybės dotacijos.
Lėšų trūksta, tačiau šiame etape, kai žaidžiančių mažai, priimdamas privalomo mokesčio įstatymą, atbaidysi ir esamus.
Turite konkrečių būdų, kaip populiarinti šią sporto šaką?
Olandai populiarina mini beisbolo programą, per 1520 metų jie užsiaugins žaidėjų pamainą.
Turime Utenos pavyzdį, kurį galima pritaikyti visur: mokyklose prieš daug metų pradėjome rengti pradinių mokyklų mini beisbolo čempionatus, kuriuose rungtyniavo 8 komandos. Prie uteniškių prisijungė kupiškiečiai, paskui atvažiuodavo kitos Lietuvos komandos. Dabar tai išsivystė į tarptautinio lygio čempionatus, kurie rengiami Vilniuje.
Kol buvo daugiau pradinukų, tas dalykas veikė, dabar Utenoje paprasčiausiai labai sumažėjo vaikų...
Valstybėse, kur dėl vaikų mažėjimo nėra jokių problemų, modelis gali būti sėkmingai įgyvendinamas.
Kokio lygio Lietuvos beisbolininkai lyginant su kitų šalių sportininkais?
Mes žaidžiame B grupėje, nepatenkame tarp 10 geriausių rinktinių Europoje esame keturiolikti, pasaulyje 40-tuke. Du kartus buvome tapę Europos berniukų čempionato ir jaunučių čempionato prizininkais, dalyvavome pasaulio čempionatuose Taivanyje, Meksikoje. Kiekvienoje Lietuvos beisbolo rinktinėje žaisdavo ir uteniškiai.
Lietuvos atstovo išrinkimas į Europos beisbolo federaciją tai irgi mūsų šalies beisbolo lygio įvertinimas.
Turime klubinį turnyrą Interlygą, kuriame pernai dalyvavo Lietuva, Baltarusija, Latvija, Estija, Suomija. Esame regiono lyderiai.
Utenoje vis dar vienintelė beisbolo aikštė?
Taip, nors buvo planuojama statyti kituose miestuose. Vilniuje daugybė metų nėra stadiono.
Leidimai neišduodami, o viskas slepiasi po demokratijos uždanga...
Šiuo metu turime beisbolo aikštę hipodrome, bet žinote, kaip tame posakyje: vienoje virtuvėje dviem šeimininkėms per ankšta. Į Lietuvą norėtų atvažiuoti treniruotis kitų šalių sportininkai. Rytų blokui mes esame patrauklūs. Jei Utenoje būtų beisbolo kompleksas, svečių turėtume visą vasarą.
Planų yra: suplanuota vieta Utenos pakraštyje, kur turėtų tilpti dvi beisbolo aikštės suaugusiems ir dvi mini aikštelės, bet šiems planams įgyvendinti yra kliūčių: numatytoje vietoje želia krūmynai valstybinis miškas.
Esate beisbolo Utenoje pradininkas, vienu metu treniravote kelias komandas. Kokia situacija šiuo metu?
Dabar tikrai ne pakilime, bet tikimės atsigauti. Buvo 7 komandos, liko 4.
Žaisti pradėjome nuo 1987-ųjų. Didžiulė problema Lietuvoje trūksta rimtų trenerių. O jei atsirastų, reikėtų mokėti pinigus. Amerikoje viskas veikia savanoriškumo principu. Pas mus teisiškai tai suvaržyta, vaikų negali treniruoti kas užsinorėjęs.
Kai atėjau vadovauti gimnazijai, taip ir neatsirado, kas tęstų pradėtą darbą. Būčiau žinojęs, kad taip atsitiks, būčiau nėjęs.
Neturime profesionalių beisbolo žaidėjų. Ko, be fizinių savybių, reikia, kad taptum geru žaidėju?
Mąstymo. Laimėjęs milijoną, gali greitai ištaškyti, kaip lietuviai moka. Beisbolininkas, turėdamas fizines savybes, bet nemokėdamas jų tinkamai išnaudoti, netaps profesionalu.
Amerikiečiai paskaičiavo, kad vienas profesionalus beisbolo žaidėjas tenka vienam milijonui gyventojų. Lietuva turėtų turėti tris žaidėjus. Bet kol kas, atrodo, turėsim tik vieną kontraktą su profesionaliu klubu pasirašys vilnietis.
Kai atvažiuoja amerikiečiai, kokias esmines pastabas išsako dėl mūsų žaidėjų?
Esminis skirtumas požiūris į darbą. Jie nesupranta mūsų mąstymo. Amerikoje įpratę jei ateini į treniruotę, tau treneris yra Dievas. Ten dirbama profesionaliau, jokie ginčai su treneriu beveik neįmanomi. Pas mus neformalus ugdymas yra laiko praleidimas, kad neslampinėtum po gatves, o įdėjus minimalias pastangas, laukiama maksimalaus rezultato.
Kada pirmą kartą paėmėte beisbolo lazdą, kuo įtraukė žaidimas?
Atsimenu net tą dieną buvo saulėta, spaudos kioske šalia universalinės parduotuvės nusipirkau rusišką žurnalą Kuba. Tris rublius kainavo!
Žurnale buvo kelių lapų įdėklas apie beisbolą. Nelabai supratau, kas tai per žaidimas, bet įdėklą išsiplėšiau ir pasilikau, nuolat pavartinėdavau. Po studijų, kai pradėjau dirbti Antalgės aštuonmetėje mokykloje, turėjau labai sportišką auklėjamąją klasę ir nusprendėme pabandyti žaisti beisbolą. Iš kastuvo išlaužiau kotą, pasiėmėm ledo riedulio kamuoliuką ir pradėjom mušinėti. Pirmą pirštinę gaudyklę mums atvežė iš Leningrado jau gerokai padėvėtą, susegtą žiogeliu. Tai buvo kubiečių studentų naudota pirštinė, skirta išmetimui. Dabar ji eksponuojama JAV, Pensilvanijos valstijoje, Wiljamsporto muziejuje, kaip pirmoji Lietuvos beisbolo pirštinė...
Kai beisbolas tapo olimpinė sporto šaka, viskas pradėjo vystytis greičiau, mums padėjo vilniečiai, o netrukus jau dalyvavome pirmajame Lietuvos beisbolo čempionate.
Kuo traukia žaidimas?
Kiekvienas entuziazmas savotiška proto liga. Pinigų negauni. Kodėl įdomu reikia klausti režisieriaus iš viršaus.
Kaip sako kinai, geriausias vadovas yra tas, kurio žmonės nepažįsta, nematė ir negirdėjo, o apie viską, kas gero įvyksta, sako: čia mes padarėm.
Vadinasi, reikia laiku nukreipti teisinga linkme?
Gali būti. Mane tėvas nukreipė, todėl aš tapau geografijos mokytoju. Parodė atlasą, kai dar nelankiau mokyklos. Ten pamačiau kalnus, šalis. Nieko neliepė, nevertė, tai buvo kaip žaidimas. Panašiai buvo ir su mano dukra, kai pasakiau, kad mokysis ne prancūzų, o anglų kalbos dabar jai ši kalba labai pravertė. Nereikia spausti, bet tam tikru gyvenimo momentu turi pataikyti.
Aktyviausiai beisbolas žaidžiamas Vilniuje, Kaune ir Utenoje, kodėl taip pasyviai įsitraukia kiti miestai?
Jau žaidžiama Radviliškyje, Rukloje, Klaipėda atsigauna. Jei atsiranda entuziastų, užsikabina daugiau žmonių. Vieni atkaklūs, o kiti šoka, atsitrenkia į stogą ir nuleidžia rankas.
Turime tik vieną religiją: krepšinį. Esame užsidarę, kaip provincialai. Ar pas mus kas žino, kas yra V. Laurinaitis, Dikas Butkus, Džo Jurevičius, Chris Valaika?
Tai jie, žaidžiantys beisbolą, amerikietiškąjį futbolą, patys garsiausi pasaulyje lietuviai.
Turint siekiamybę reikia daryti. Turi keistis mąstysena, tai neatsitiks per 3 dienas.
Kristina Sakaitė
|
|
