| Akademiko K. Meškausko palikimas Utenai |
Praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėtas įgyvendinti gamybinių jėgų plėtojimo ir išdėstymo projektas. Jis buvo ruošiamas ilgai. Plėsti pramonę nuspręsta penkiuose rajonuose Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Telšiuose ir Utenoje, pristabdant jos vystymą penkiuose didžiuosiuose miestuose.
Gamybinių jėgų plėtojimo ir išdėstymo projekto ruošime pirmuoju smuiku grojo Lietuvos ekonomikos institutas, kuriame darbavosi ir vadovo pareigas ėjo mūsų kraštietis, leliūniškis akademikas Kazimieras Meškauskas.
Lietuvos mokslų akademijoje pažymint Kazimiero Meškausko aštuonesdešimtmetį
Utena tapo regiono centru, kuriame sparčiai augo pramonė. Sunku pasakyti, kiek lėmė Utenos geografinė padėtis, o kiek žmogiškasis faktorius. Kalbėta, kad centru turėtų tapti Rokiškis, miestas prie svarbaus geležinkelio, kur jau buvo pramonės užuomazgų. Akademikas Kazimieras Meškauskas uteniškiams pasakojo: ištieskime Lietuvos žemėlapį, delnu uždenkime Uteną kas be Utenos Rytų Aukštaitija? Rokiškis regiono pakrašty, Ukmergė arti Kauno.
Ar lėmė objektyvus faktorius, ar akademiko K. Meškausko argumentai šiandien jau nesvarbu. Ne kartą girdėjau žmones teigiant, kad akademikas K. Meškauskas Utenos miesto tėvas, nuošalų, mažą rytų Aukštaitijos miestą pavertęs pramonės miestu, švietimo ir kultūros centru.
Nuo akmenskaldžio iki akademiko
Apie Kazimiero Meškausko jaunystę pasakoti nelengva. Žinoma, kad gimė 1917 metais. Augo ir brendo neramiais laikais du pasauliniai karai, paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, po to vėl Lietuvos okupacija. Būdamas garbaus amžiaus akademikas dar dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Leliūnuose gyvena K. Meškausko pusbrolis Alvydas Kisielius. Jis jaunesnis už Kazimierą, tačiau gerai mena Meškauskų ūkį, pažinojo visą jų šeimą, bendravo su akademiku iki jo sunkios ligos ir mirties.
Trikotažo fabriko baigiamieji darbai 1966 m. birželio mėn. Nuotraukoje statybos inžinierius A. Martinionis ir
pirmasis fabriko direktorius V. Monstavičius
Tarpukaryje žmonės kabinosi į žemę, nes tai buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Kazimiero tėvai ūkį išplėtė iki 22 ha. Atrodo, nemažas žemės plotas, bet aplink Leliūnus žemės skurdžios, javai blogai auga, mineralinių trąšų tais laikais buvo mažai, o ir jų kainos neįkandamos. Ūkininkų Antano ir Onos Meškauskų šeimoje augo keturi vaikai. Dukros tekės reikės pasogos. Bet gyvenimo kelyje atsiranda nenumatytų posūkių ir netikėtumų. Liga anksti pakirto ir tėvo, ir mamos sveikatą. Vaikai liko našlaičiai. Kaziukas jauniausias, todėl tėvų mirties pasekmių jis negalėjo visiškai suvokti. Vyresnieji vaikai nei dukros, nei sūnus savo šeimų nesukūrę... Po tėvų mirties vaikai sužinojo, kad ūkis nemažai įsiskolinęs.
Vyresnieji vaikai suprato, kad be žemės, kito pragyvenimo neturi. Seserys ir broliai buvo vieningi ir darbštūs. Kazimieras, kiek suvyriškėjęs, dirbo ne tik ūkyje. Žiemomis uždarbiavo kirsdamas mišką, skaldydamas akmenis plento tiesimui. Broliai ir seserys, artimi giminės pastebėjo Kazimiero veržimąsi prie knygų, jo svajones apie mokslą. Sunkiai dirbdami, spausdami litą prie lito, broliai ir seserys sumažino skolas, sutaupė kiek pinigėlių ir nusprendė leisti jaunėlį į mokslus.
Poilsio valandos gamtoje
Baigęs Leliūnų mokyklą, Kazimieras įstojo į Salų žemės ūkio mokyklą. Technikumo mokytojas Feliksas Gumbinas gabiam vaikui parūpino Lietūkio stipendiją. Būsimasis akademikas Salose įgijo agronomo specialybę.
Alvydas Kisielius prisimena, kad Kazimieras buvo tikras nenuorama. Dalyvavo žirgų lenktynėse, nors tam tinkamų žirgų neturėjo, įstojo į Ūkininkų sąjungą. Kazimieras skyrėsi nuo brolių ir seserų ne tik visuomeniškumu, bet ir mąstymu, gamtos buvo apdovanotas analitiniu mąstymu.
Būsimojo akademiko netenkino Salų technikumo diplomas. Jis, tikriausiai, suvokė, kad dvidešimt su trupučiu hektarų žemės neišmaitins keturių burnų... Juk seserys ir broliai greitai sukurs šeimas. Neužilgo valgytojų bus visas būrys...
Mėsos kombinato statyba 1973 m.
Abejones gyventi iš žemės vėliau išsklaidė didžiulės permainos Lietuvą okupavo rusai su ketinimais suvisuomeninti žemę, netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karui pasibaigus, grįžo rusai, prasidėjo kolektyvizacija. Iš ūkininkų atėmė dalį gyvulių. Sako, Kazimieras vos neverkė, kai reikėjo atiduoti arklius...
Gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Žemdirbiško gyvenimo griūties metu Kazimieras Meškauskas dirbo kūriku Kaune, tarnautoju Marijampolėje, Vilniaus tuberkuliozės institute buhalteriu. Šie darbai ir tarnybos buvo tam, kad galėtų kąsnį į burną įdėti.
Gimnazijos nelankė, o atestatą gavo su pagyrimu
Girdėjau ne kartą Kazimierą juokaujant: Gimnazistu nebuvau, o brandos atestatą gavau su pagyrimu. 1942 metais 24-erių jaunuolis Kazimieras Meškauskas švietimo ministerijos komisijoje sėkmingai išlaikė vidurinės mokyklos baigimo egzaminus. Kaip mokslo pirmūnas jis priimamas į Vilniaus valstybinį universitetą, 1947 m. su pagyrimu baigia Ekonomikos fakultetą, įgijo pramonės ekonomikos kvalifikaciją.
1973 m. statoma centralizuoto šilumos tiekimo katilinė
Gabus ekonomistas19501951 m. mokėsi Maskvoje, Mokslų akademijos aspirantūroje.
Grįžęs į Lietuvą Kazimieras įsidarbino Ekonomikos institute, sparčiai kilo karjeros laiptais. 19521953 m. dirbo pramonės ekonomikos sektoriaus vadovu, 19531956 m. instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, 19811985 m. Ekonominės minties sektoriaus vadovu.
Paruošus ir pradėjus įgyvendinti Lietuvos gamybinių jėgų išdėstymo schemą, akademikas turėjo teisę negrįžti prie šios temos, nes ruošė 20-ties tomų veikalą apie Nemuno baseino resursų panaudojimą, buvo daugelio mokslinių tarybų pirmininku, parašė arti 30-ties monografijų, recenzavo 15 mokslinių disertacijų... Gabus ekonomistas skaitė pranešimus tarptautiniuose kongresuose Stokholme, Kylyje, Hamburge, skaitė paskaitas Meksiko universitete... Jo mokslinių knygų, paskaitų pagrindinė kryptis ūkio vystymo kompleksinis programavimas.
Lietuvai reikėjo naujų pramonės centrų
Gamybinių jėgų Lietuvoje išdėstymo projektą įgyvendino Lietuvos Plano komitetas, ministerijos. Akademikas dažnai lankėsi Utenoje, domėjosi kiekvienos gamyklos statyba.
Pramonės įmonės Utenoje buvo intensyviai statomos daugiau kaip dvidešimt metų.
Leliūniškis Alvydas Kisielius su K. Meškausku bendravo nuo jaunystės iki akademiko mirties
Utena plėtėsi sunkiai. Reikėjo geležinkelio atšakos, su Vilniumi, Kaunu jungė blogi keliai. Kaune pagaminti gelžbetoniniai blokai buvo vežamai per vilnių, nes tiltas per Šventosios upę tokiems sunkiems kroviniams buvo perdaug rizikingas.
Pramonė naujuose regionų centruose buvo kuriama dėl žmonių pertekliaus kaime. Didelės įmonės greitai išsėmė jaunus kaimo žmones, žemės ūkyje pradėjo trūkti darbo rankų, rudens darbams į kaimus buvo siunčiami studentai, naujų įmonių darbininkai...
K. Meškauskas (viduryje) su bendradarbiais
Numatyta pramonės įmonių struktūra Utenoje buvo keičiama, daugiau siejama su žemės ūkio produktų perdirbimu, traktorių, javų nuėmimo kombainų variklių remontu. Utena nuo daugiau kaip 7 tūkstančių išaugo beveik iki 28 tūkstančių gyventojų.
Rusų pagalbos nenorėjo
Dar statybų išvakarėse Kazimieras Meškauskas ragino Utenos valdžią rūpintis, kad daugiau jaunimo stotų į aukštąsias mokyklas, rinktųsi techniškuosius mokslus. Naujoms įmonėms reikės ne tik vadovų, bet daugybės inžinierių technologų. Kazimieras Meškauskas kalbėjo, kad gerų specialistų būtų siunčiama iš kaimyninių respublikų, kaip anksčiau tokia pagalba buvo suteikta Klaipėdai, Šiauliams.
Kazimieras Meškauskas daugelio aspirantų mokslinis vadovas
Akademikas augantį miestą matė su visomis problemomis. Reikalingi ne tik gyvenamieji namai darbininkams, bet mokyklos, ikimokyklinės įstaigos, kultūra, laisvalaikio bazė. K. Meškauskas nerimavo, kad naujieji gyventojai apgyvendinami tik daugiabučiuose. Ragino valdžią skatinti individualių namų statybą. Galimybės gaunami nemaži pinigai už melioruojamuose plotuose nugriaunamas statybas. Jei apie Kauną, Panevėžį, palyginti, sparčiai statėsi individualių namų kvartalai,. Utena nebuvo labai patraukli vieta asmeninėms investicijoms. Tiesa, į Uteną kurį laiką noriai vyko jaunieji specialistai, nes per trumpą laiką gaudavo butus naujuose namuose.
Atsiliko kultūros bazė. Kultūros namai buvo baigti statyti po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Iki tol Kultūros namai glaudėsi Šaulių namuose. Mieste jau gyveno per 35 tūkstančius gyventojų... Dėl silpnos kultūros, pramogų materialinės bazės mokslus baigęs jaunimas jau nenoriai važiavo į Uteną.
Grįžęs iš ilgalaikių komandiruočių užsienyje, Kazimieras Meškauskas su miesto visuomene dalindavosi įspūdžiais. Jis prasitardavo, kad mūsų pramonė neintensyvi, netinkanti pasaulinei rinkai, o be jos ateityje nebus galima išgyventi. Jis rezervuotai vertino ir vadinamąjį darbo jėgos perteklių nedideliuose miestuose ir kaime. Nerimą kėlė mažėjantis gimstamumas ir senstanti visuomenė. Užsienyje jis susidūrė su demografinės situacijos pirmais neigiamais padariniais.
Akademikas jautė ir kitas priežastis, dėl kurių reikia pristabdyti naujų regionų centrų augimą. Grįžęs iš Amerikos žemyno, vakarų Europos šalių, tarptautinių simpoziumų, akademikas kalbėjo, kad ir Lietuvoje pramonės struktūra keisis, reikės naujų profesijų specialistų. Mokslų akademijoje buvo sukonstruota ir veikė pirmoji Lietuvoje skaičiavimo mašina Rūta-110. Tai kompiuterių prototipas, skirtas ekonominės ir valdymo informacijos apdorojimui. Ekonomikos instituto direktorius gerai suvokė ateinančios kompiuterizacijos reikšmę. Pokalbiuose mokyklose su jaunimu jis pabrėžė vis didėjančią matematikos, biologijos, chemijos mokslų reikšmę, ragino gabius jaunuolius studijuoti minėtas disciplinas. Akademikas tikriausiai spėjo, kad tikslieji mokslai vystysis didžiuosiuose miestuose, o ne naujuose regionų centruose.
K. Meškauskas (kairėje), Vytauto Merkio 70-mečiui surengtoje parodoje
Akademikas dėjo pastangas, kad tradicinės perdirbamosios pramonės įmonės Utenoje būtų modernios, pažangios technologijos. Trikotažo fabrike, pieno perdirbimo įmonėje sumontuota importinė įranga, Čekoslovakijoje pirkta alaus kombinato įmonė.
K. Meškauskas su visuomene kalbėdavo atvirai, suprantamai įterpdavo pajuokavimus...
Skaičiavimo mašina iš įvestų duomenų išmesdavo nuorodą, kad alaus gamyklą reikėtų statyti Ukmergėje. Įvedus papildomus skaičiavimus vėl Ukmergė. Sukau galvą kelias dienas, pasakojo akademikas. Kai jau mokytas iš karto nesuvokiau, kad Rytų Aukštaitija greitai taps žmonių poilsio ir turizmo kraštu.
Molėtų paežerėse sparčiai augo įmonių poilsiavietės. Į skaičiavimo mašiną įvedus prognozuojamų turistų skaičius, mašina priėjo teisingos išvados Utenai reikalinga alaus ir gaiviųjų gėrimų gamykla.
Akademiko mokiniai apie mokytoją
Kazimieras Meškauskas vadovavo būriui aspirantų, kurie apgynė pramonės ekonomikos, ūkio istorijos ir kitokių specialybių disertacijas.
Bernardas Blažys, profesorius, habilituotas daktaras:
Baigęs Ekonomikos instituto aspirantūrą, likau dirbti Kazimiero vadovaujamame institute, kur iš pradžių buvau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau instituto moksliniu sekretoriumi, o nuo 1967 metų direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. Taigi dirbant K. Meškausko pavaldume 19581981 metais, o po to palaikant tarnybinius ryšius su juo, kaip vienu iš Mokslų akademijos vadovų, susidarė tam tikras vaizdas apie jo veiklą ir kartu liko neišdildomi įspūdžiai iš bendro darbo ir apskritai iš tų metų gyvenimo.
Mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktoriumi Kazimieras dirbo 25 metus (19561981). Per tą laiką institutas smarkiai išaugo ir pasiekė visišką brandą. Institute buvo įkurti ir vaisingai dirbo pagrindinių ūkio šakų ekonomikos tyrimo padaliniai: pramonės, žemės ūkio, statybos, transporto, prekybos. Tuo metu buvo išplėsti teorinių problemų tyrimai ūkio istorijos, statistikos ir kiti. Institute veikė teisės ir sociologijos sektorius, iš kurio vėliau išaugo atskiras mokslo institutas. Kartu su Ekonomikos instituto kiekybiniu ir kokybiniu augimu tobulėjo ir paties Kazimiero Meškausko kvalifikacija. 1963 metais jis įgijo ekonomikos mokslų daktaro (dabar habilituoto mokslų daktaro) laipsnį, o 1962 metais, atsižvelgiant į jo mokslinius organizacinius sugebėjimus, buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (akademiku) ir paskirtas šios akademijos prezidiumo vyriausiuoju moksliniu sekretoriumi. 19 metų, iki 1981-ųjų, K. Meškauskas dirbo dvejose pareigose: minimo instituto vadovu ir trečiuoju pagal rangą vadovu Mokslų akademijoje.
Mokslinėse konferencijose ir pertraukėlėse tęsdavosi pokalbiai. Akademikas K. Meškauskas dešinėje
Kazimiero gyvenimo produktyviausi metai sutapo su Lietuvos ūkio ir kultūros pertvarkymais. Jis, kaip darbštus, energingas ir daug vargo patyręs kaimo jaunuolis, tapęs mokslinės įstaigos vadovu, aktyviai įsitraukė į to meto aktualiausių problemų sprendimą, tam tikslui pasitelkdamas visą kolektyvą. Jis su savo mokslo bendražygiais ekonomikos mokslų kandidatais (dabar daktaras) Alfonsu Skupeika, Vytautu Januškevičiumi, Jefroima Berkmanu, Petru Paurazu, mokslų daktaras (habilituotas daktaras) Vaclovu Mališausku, Petru Gargasu, Marijonu Gregorausku ir kitais aktyviai dalyvavo Respublikos gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo schemos rengime. Vadovaujantis šia schema buvo tolygiai plėtojama pramonė ir kitos šakos Lietuvos teritorijoje. Prieškarinėje Lietuvoje pramonės gamyba buvo sukoncentruota penkiuose didžiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pokario žemės ūkio pertvarkymas (kolektyvizacija) ir kiti pasikeitimai privertė šimtus tūkstančių kaimo gyventojų ieškoti darbo. Todėl norint palengvinti jų įsidarbinimą ir įsikūrimą, minėtoje parengtoje schemoje buvo numatyta plėtoti dar 5 regioninius centrus, taip pat ir Uteną. Šis siūlymas buvo sėkmingai įgyvendintas, todėl turime 10 tokių struktūrinių vienetų.
Antra problema, kurią po karo reikėjo spręsti Vilniaus krašto, įsiliejusio į Lietuvos sudėtį, ūkio spartesnis plėtojimas. Ekonomikos institutas, vadovaujamas K. Meškausko, ir jis pats aktyviai dalyvavo šiuose tyrimuose ir atitinkamų siūlymų rengime.
Negalima pamiršti K. Meškausko nuopelnų dalyvaujant Lietuvos energetikos plėtojimo, kompleksiškai naudojant Nemuno baseino energetikos išteklius, tyrimuose.
Kartu su K. Meškausku dažnai teko vykti į komandiruotes Maskvą, Taliną, Rygą ir kitur. Vieną kartą, dar 10 ar 15 metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, važiuojant traukiniu į Maskvą, kalbėjome apie imperijų gyvavimą ir jų žlugimą. Tada jis Tarybų Sąjungą aiškiai apibūdino kaip imperiją ir, lygindamas ją su Romos imperija, pastebėjo, kad pastaroji gyvavo kelis šimtus metų, o dabartinei užteks bent kelių dešimtmečių. Jo pranašiški žodžiai išsipildė, nors daugeliui mūsų jie atrodė fantastiški.
Nežiūrint buvusios griežtos tarybinės tvarkos, K. Meškauskas neprarado švelnumo ir atlaidumo santykiuose su žmonėmis, neturinčiais pasitikėjimo buvusiai valdžiai. Jis draugiškai bendradarbiavo su Juozu Bulovu, atleistu iš Vilniaus universiteto rektoriaus pareigų ir atėjusiu dirbti į Ekonomikos institutą. Į darbą Ekonomikos institute jis priėmė ilgai negavusį darbo buvusį kalinį teisininką Zigmą Balevičių, materialiai rėmė žymų prieškario politinį veikėją ir teoretiką Domą Česevičių, sudarydamas su juo sutartį parašyti darbą apie tarpukario Lietuvos ekonomiką.
Antanas Čiužas, Socialinių mokslų daktaras, docentas:
Su K. Meškausku susipažinau 1956 metais. Jis neseniai buvo paskirtas Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktoriumi, o aš jaunas Lietuvos finansų ministerijos darbuotojas, buvau pakviestas dirbti mokslinį darbą šiame institute. Nors Ministerijoje turėjau gerą darbą, buvo puikus kolektyvas, mokslinis darbas mane traukė labiau.
Pokalbis buvo malonus. Direktorius buvo geros nuotaikos, nuoširdus, be jokių biurokratiniam vadovui būdingų bruožų. Kalbant paaiškėjo, kad mes esame kraštiečiai uteniškiai: direktorius nuo Leliūnų, o aš iš Kuktiškių. Tą dieną savo gyvenimą susiejau su mokslu, o mano pirmos mokslo įstaigos vadovu tapo ekonomikos mokslų daktaras K. Meškauskas.
Tuomet Lietuva išgyveno labai sudėtingą ekonominės ir socialinės raidos laikotarpį. Miestuose ir kaimuose dar buvo daug karo metais sugriautų pastatų. Labai trūko maisto produktų, pramoninių prekių, gyvenamojo ploto. Prievarta sukurti kolūkiai ir tarybiniai žemės ūkiai veikė neefektyviai. Žmonės dirbo, bet atlygis už darbą buvo labai menkas. Taigi reikėjo plėsti pramonę, žemės ūkį, transportą, prekybą ir kitas ūkio šakas. Buvo būtina užtikrinti gyventojų užimtumą, plėsti švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą. Problemų daugybė. Prie jų sprendimo turėjo prisidėti ir Lietuvos mokslo įstaigos. K. Meškausko vadovaujamam Mokslų akademijos Ekonomikos institutui buvo pavesta parengti ekonominiu ir socialiniu požiūriu pagrįstą gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo schemą perspektyviniam laikotarpiui (iki 1980 m.). Tai buvo didžiulis ir sudėtingas darbas.
K. Meškauskas buvo puikus mokslinio darbo organizatorius. Jis pačiame institute surinko aukštos kvalifikacijos mokslininkų būrį. Be to, į talką buvo kviečiami kitų mokslo įstaigų ir aukštųjų mokyklų specialistai.
Akademiko K. Meškausko (akademiku jis tapo 1962 m.) vadovaujamas mokslininkų kolektyvas parengė gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo kryptis, atsižvelgdamas į gamtinius, ekonominius faktorius, esančius vietinius energetinius, kuro, žaliavų, vandens, žemės išteklius, taip pat transporto sąlygas, susiformavusią infrastruktūrą. Statant fabrikus ir gamyklas, buvo siekiama išlyginti ekonominį atskirų respublikos rajonų išsivystymo lygį.
Akademikas K. Meškauskas, būdamas Mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktoriumi, daug dėmesio skyrė instituto darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui. Doktorantams (tuo metu aspirantams) ir jaunesniems mokslo darbuotojams buvo sudarytos sąlygos lankyti svetimų kalbų, filosofijos, ūkio šakų ekonomikos, politinės ekonomikos užsiėmimus, dalyvavo egzaminų komisijoje. Institutas tapo aukštos kvalifikacijos mokslininkų renginio kalve ne tik pačiam institutui, bet ir kitoms mokslo įstaigoms ir aukštosioms mokykloms. Daugelis instituto darbuotojų dirbo Lietuvos aukštosiose mokyklose profesorių ir docentų pareigose.
Akademikas K. Meškauskas buvo daugelio aspirantų moksliniu vadovu, disertacijų gynimo mokslinės tarybos pirmininku, oficialiu oponentu disertacijų gynimuose. 1968 m. Man kartu su akademiku K. Meškausku teko būti oficialiais Kazimiero Antanavičiaus (vėliau profesorius, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas) oponentais. Akademikas buvo pirmasis, aš antrasis oponentas. Disertacija buvo iš inžinerinės ekonomikos srities apie statybinių organizacijų valdymo efektyvumo didinimą. Gynimas vyko Kauno politechnikos institute (šiuo metu Kauno technologijos universitetas). Akademikas parengė išsamią recenziją, disertacijos gynimas vyko labai sėkmingai. Panašiai buvo ir Rygoje 1969 metais, Latvijos mokslų akademijos Visuomenės mokslų skyriaus taryboje ginant disertaciją Latvijos MA Ekonomikos instituto mokslinei bendradarbei Liudmilai Pupolai.
Vėliau teko dalyvauti ir daugelyje kitų disertacijų gynime. Pažymėtinas, kad visada būdavo kruopšti mokslinio darbo analizė ir geranoriškumas. Visi labai gerbė akademiką K. Meškauską.
Akademikas Kazimieras Meškauskas visam gyvenimui man liko gerbiamas mokslininkas, talentingas mokslo įstaigos vadovas, kraštietis, geros širdies žmogus.
Šeima
Akademikas Kazimieras Meškauskas priklausė pokario jaunimo kartai, kuriai karas, kiti audringi istoriniai įvykiai sutrukdė laiku baigti mokslus. Tokio jaunimo buvo nemažai, kaip ir Kazimieras Meškauskas, garsus mūsų kraštietis, pasaulyje žinomas matematikas, taip pat Vilniuje trumpai lankęs mokymo kursus, su pagyrimu išlaikė brandos egzaminus, sėkmingai mokėsi universitete, kopė karjeros laiptais.
Vejantis praleistą laiką, asmeniniai, šeimyniniai reikalai vėlavo. Karai, Lietuvos okupacijos, mokslų siekimas, mokslinė veikla nuošalėje paliko nerūpestingą jaunystę.
Akademikas Kazimieras Meškauskas šeimą sukūrė būdamas beveik penkiasdešimties metų.
Vedė savo krašto studentę nuo Dusetų, gerokai jaunesnę už save. Žmona Malvina taip pat tapo ekonomiste, akademike.
Vėluojanti šeima sugyveno tris atžalas: dukras Dalią, Audronę ir sūnų Ugnių. Vaikus išleido į mokslus. Jie gyvena Vilniuje ir sėkmingai dirba.
Prieš keletą metų susitikau su Audrone, prašiau jos surasti tėvelio nuotraukų, nes artėjo jubiliejinė sukaktis. Autorė į voką įdėjusi vos keletą nuotraukų.
Jūs uteniškis, kalbėjo Audronė, pastebėjote tėvelio Kazimiero kuklumą... Jis nemėgo pompastiškų sueigų, iškilmingų susirinkimų... Fotografuotis nemėgo. Fotografus nuo savęs ginė...
Dukros perduotose nuotraukose K. Meškauskas instituto sukaktyse ir susirinkimuose, suteikiant jam mokslinius laipsnius ar pažymint akademiko asmeninius jubiliejus.
Tėvelis parnešdavo nuotraukas voke, įkišdavo į stalčių ir ... užmiršdavo. Jam nekilo mintis jas aprašyti, sudėti į albumą, pasakojo dukra.
Keletą Kazimiero Meškausko nuotraukų gauta iš kitų žmonių. Kažin, ar Kazimieras žinojo apie tų nuotraukų egzistavimą.
Intelektualus ir paprastas
Akademikas buvo nepaprasto intelekto, vidinės kultūros žmogus. Jis giliai išklausydavo pašnekovą, leisdavo jam išsisakyti, bet principiniuose reikaluose nedarydavo nuolaidų.
Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais girdėjau Lietuvos mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio viešą kalbą apie mokslininkus. Prezidentas gynė akademiką K. Meškauską už nepaprastą darbštumą, puikų jo būdą, kalbėjo apie jį kaip sugyvenamą žmogų, nuoširdų bei linksmą bičiulį.
Laisvą laiką akademikas leisdavo Leliūnuose. Alvydas Kisielius pasakoja, kad akademikas paimdavo dalgį ir padėdavo paruošti gyvuliams šieno, nevengdavo kitokių darbų.
Kazimieras Meškauskas visus pažinojo, su visais bendravo, dalinosi tarpukario laikų prisiminimais, pasakojo, kad Kanadoje ragavęs susintetintą juodąją ikrą, kad susintetinti produktai skverbiasi į maisto pramonę. Jei ne permainos javų, gyvulių auginime, ne naujos technologijos maisto pramonėje dar daugiau žmonių badautų. Juk Afrikoje nuo bado miršta daugybė vaikų... Žemdirbiui darbo niekada netrūks, nes nežinoma kokį poveikį sveikatai darys naudojamos sintetinės medžiagos.
Į Leliūnus akademikas pasikviesdavo savo artimuosius, bičiulius, mokslininkus. Prie miestelio nė ežero, nei kito vandens telkinio, tik gražiai tvarkoma sodyba. Jis, jo bičiuliai, kartu su vietos žmonėmis eidavo pamedžioti, uogauti, grybauti... Meškauskas prikalbėjo užtvenkti upelį ir poilsiui padaryti tvenkinį. Leliūniškiai jam labiausiai dėkingi už gražią, naują mokyklą. Vėl protekcionizmas, geras ar blogas reiškinys.
Ar viskas perniek?
Jei ne Akademiko dėmesys Utena tikriausiai būtų likusi septynių tūkstančių žmonių gyvenviete, šiuo metu greitai tuštėjančia. Tapęs regiono pramoniniu centru, miestas išaugo iki 38 tūkstančių. Pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų sumažėjo 10-čia tūkstančių. Svarbiausia bėda ne emigracija, o tragiška demografija pernai gimė 347 naujagimiai, o mirė 698 rajono gyventojai. Skirtumas tarp mirštančių ir gimstančių didėja ne pirmas dešimtmetis.
Ar tai, kas kurta tris dešimtmečius išnyks. Tarybiniais metais statytos gamyklos leido produkciją, kuri Vakarų rinkose buvo netinkama. Su nepriklausomybės atkūrimu prarastos rinkos, žaliavų šaltiniai... Nors Utenoje išliko daugelis gamyklų, bet jose įdiegus modernią techniką, kad būtų galima gaminti šiuolaikinę produkciją, atsilaisvino daug darbo rankų. Darbo vietų trūkumas, maži atlyginimai, gruboki santykiai tarp darbdavių ir dirbančiųjų, gilėjanti praraja tarp turtėjančių ir vos galą su galu suduriančių paskatino sparčią emigraciją.
Istorijoje žinomi visuomenės raidos pakilimai ir nuopoliai... Tikėkimės, kad Lietuva ir jos naujieji regionų centrai atsities. Po Lietuvos nepriklausomybės visos naujosios vyriausybės deklaruoja regionų centrų plėtra, jie tapo apskričių centrais, investuotos nemažos lėšos infrastruktūrai gerinti.
Atminimas
Panaikintas akademiko Kazimiero Meškausko vadovaujamas Ekonomikos institutas, jo funkcijas perėmė naujos struktūros institucijos, tačiau Kazimiero Meškausko, kitų ekonomistų atlikti tyrimai, analizė, moksliniai darbai neprarado savo reikšmės.
Akademiko Kazimiero Meškausko indėlis į Lietuvos ekonomikos mokslą, pramonės plėtojimą įvertintas buvusios ir dabartinės valdžių.
Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių skyriaus įsteigta Akademiko Kazimiero Meškausko premija, kuria siekiama skatinti jaunųjų mokslininkų kūrybinį aktyvumą. Premija pradėta teikti 2001 metais. Akademikui suteikti Utenos miesto ir Utenos rajono Garbės piliečio vardai.
Pastebėjimas
Leliūnų apylinkės seniūnė Lina Petronienė saugo akademiko Kazimiero Meškausko laiškutį atsakymą į seniūnijos laikraščio anketą.
... Greta su žmonėmis maksimum dėmesio reikia skirti gamybai. Bus produkcija, gerės ir pats gyvenimas, civilizacija, kultūra, gyvenimas žmonėms bus lengvesnis, gražesnis, malonesnis... Iš visų mūsų gyvenimo trūkumų, šiuomet pats pikčiausias ir baisiausias yra alkoholizmas girtuokliavimas. Jis žudo visas mūsų gyvenimo puses. Besaikis alkoholio vartojimas tai tikra nelaimė, nešanti baisias pasekmes skurdą, išsigimimą, beprasmę ankstyvą žmonių mirtį, lėtą, bet užtikrintą mūsų tautos žuvimą. Prieš šią nelaimę reikia kovoti, kovoti iš visų jėgų.
Nuotraukos iš Meškauskų asmeninio albumo, muziejaus archyvo, Linos Narčienės, Gedimino Žilinsko (iš žurnalo Sietuvos). Šis straipsnis Utenos apskrities žiniose buvo paskelbtas vasario 23 dieną., šeštadienį, Nr. 21 (2334)
Algimantas Stanaitis
|
|
