Ir šventinis kapinių rūbas neturi būti pernelyg puošnus
Parašyta Admin Lapkričio 02 2010 09:19:02

Prieš Vėlines prasideda pats darbymetis ir gėlininkams, ir prekybininkams, ir kapus prižiūrintiems. Nieko keista, kad kiekvienas, dažnai pamiršdamas net tikrąją šių švenčių prasmę, stengiasi papuošti kuo ypatingiau: savo artimųjų kapus įmantriais žibintais, neįprastomis gėlių puokštėmis... Kad kapai nepavirstų neskoningais gėlių darželiais, gėlininkai pataria nepersistengti, būti šiek tiek išradingesniais ir originalesniais.

Išplėstos naujienos









Prieš Vėlines prasideda pats darbymetis ir gėlininkams, ir prekybininkams, ir kapus prižiūrintiems. Nieko keista, kad kiekvienas, dažnai pamiršdamas net tikrąją šių švenčių prasmę, stengiasi papuošti kuo ypatingiau: savo artimųjų kapus įmantriais žibintais, neįprastomis gėlių puokštėmis... Kad kapai nepavirstų neskoningais gėlių darželiais, gėlininkai pataria nepersistengti, būti šiek tiek išradingesniais ir originalesniais.

Chrizantemos išlieka pačiomis populiariausiomis Vėlinių gėlėmis
Autorės nuotraukos

Vėlinių karalienė – chrizantema
Mirusiųjų diena – rimties ir susikaupimo laikas, tad ir mūsų kalbinta floristė Gitana Petrauskienė teigia, jog kapų nereikėtų puošti itin ryškiomis ir akį rėžiančiomis spalvomis. „Žinoma, galima šiek tiek pagyvinti neryškiomis pastelinėmis rusvomis, gelsvomis ar kitų atspalvių turinčiomis gėlėmis. Tačiau nepamirškime santūrumo“, – pataria gėlininkė. Jos teigimu, nėra taisyklių, kokios rūšies gėlių žiedus – chrizantemas, rožes, gvazdikus – nešti ant kapo. Tai kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas.

Šiuo metu ypač populiarios dekoratyvinės puokštės iš kelių rūšių gėlių ar žalių augaliukų. Galima rinktis ir kitą kapų puošimo būdą – ant kapo uždėti vainiką, simbolizuojantį gyvenimo ratą. Vainiką galima puošti gyvomis, sausomis ar dirbtinėmis gėlėmis. Naudodami dirbtinių gėlių žiedus bei norėdami prislopinti dirbtinumą, galime naudoti gamtines medžiagas – džiovintas gėlytes, lapelius, samanas, vyteles, šakeles, kankorėžius.

Daugelis žmonių, ypač vyresnio amžiaus, nuo senų laikų pamėgę simbolinį ženklą – kryžių – kuriam padaryti irgi reikia išmonės, fantazijos ir kūrybiškumo. Floristė neslepia: žmonės nuolat ieško idėjų, floristinius darbus ne tik užsisako, bet ir patys stengiasi išmokti, domisi naujovėmis. Klientai dažnai užsuka pasitarti, kaip skoningai papuošti kapus, kokius augalus naudoti ir pan. Pastaruoju metu labai išpopuliarėję vienetiniai darbai – floristinės pagalvėlės, širdelės.

Aukštakalnyje įsikūrusios gėlių parduotuvės savininkė floristė Gitana sako pastebėjusi, kad žmonės, ypač daug dėmesio skiriantys kapų tvarkymui, neretai perlenkia lazdą ir mažus kapų kauburėlius paverčia gėlynų oazėmis. „Lietuviai jau tokie žmonės, kurie viską moka, išmano ir labai pasitiki savimi, – pastebi moteris, kuri prieš Vėlines stengiasi savo artimųjų kapų neperkrauti gėlėmis ir žvakėmis. – Užtenka kuklaus simbolinio vainikėlio, kuris gali išgulėti ir iki pavasario. Dažnai renkuosi kokybiškas dirbtines gėles. Svarbiausia, kad jos nebūtų labai ryškios“.

Savo artimųjų kapus kiekvienas stengiasi sutvarkyti dar prieš Vėlines

Retai į kapines užsukantiems žmonėms siūloma kapus puošti visžaliais augalais, daugiamečiais spygliuočiais arba samanomis. Kad kapas atrodytų kuo natūraliau, galima apsodinti čiobreliais.

Prieš Vėlines turgūs, gėlių parduotuvės siūlo dailius krepšelius, vainikus, įvairias puokšteles. Lietuviai nuo seno įpratę kapus puošti šalnų nebijančiomis įvairių spalvų chrizantemomis, kurių kompozicijos puikiai dera su kitais augalais. Stambiažiedės ir smulkiažiedės chrizantemos išlieka pačiomis populiariausiomis Vėlinių gėlėmis.

Anot Gitanos, jei žmogus nori mirusįjį pagerbti tik Vėlinių dieną, jis stengiasi kapus papuošti gyvomis gėlėmis. Tačiau jos greitai nušąla ir tampa neišvaizdžios. Po kurio laiko jas reikėtų nuo kapo nuimti. Tie, kurie nori, kad kapas atrodytų gražiai visą žiemą, dažnai renkasi dirbtines gėles. „Jeigu darbai padaryti kruopščiai ir vėjas neišdarko, juos galima palikti iki pavasario“, – pataria floristė.


„Čia – būsimi mūsų namai...“
Prieš Vėlines pagausėja kapinių lankytojų, tvarkančių ir tuos kapus, kurie jau senokai pamiršti, apkritę rudeniniais lapais ar apėję nuo šalnų pageltusiomis žolėmis. Senosiose Utenos kapinėse mūsų sutikta uteniškė Rima rankose laiko šluotą ir grėblį: ji ką tik sutvarkė ne tik savo artimųjų, bet ir keletą kaimyninių kapų. Moteris žino, kad senokai pamirštų kapų niekas nesutvarkys ir neuždegs žvakutės. „Tvarkau savo noru, niekas manęs neprašė. Žinau, kad žmonės gyvena toli, jie retai atvažiuoja“, – dėsto Rima, dėl sąnarių ligos vis atsiremdama į grėbliakotį. Pašnekovė mąsto, kad ateityje žmonės be jokių apribojimų galėtų kremuoti artimųjų palaikus. – Ir artimiesiems būtų mažiau rūpesčių, ir žemės plotų būtų mažiau išnaudojama“.

Rimos įsitikinimu, geriausia – kapą puošti tik žvakėmis. „Nemėgstu gėlynų. Dirbtinės gėlės irgi nepatinka, o gyvos greit nušąla. Vėlinių išvakarėse pastatau keletą žvakelių, pabarstau eglišakių, į žemę įkišu kelis žiedelius, kad viskas atrodytų kuo natūraliau. Stengiuosi, kad ant kapo nedegtų daugiau kaip 6–8 žvakelės. Kai jų labai daug, man negražu“, – sako pašnekovė. Šeimos kape, kurį moteris kruopščiai prižiūri ir dažnai lanko, ilsisi artimiausi jos žmonės: tėvai, seneliai, tetos.

Kapams papuošti floristai siūlo įvairių kompozicijų
Gitanos Petrauskienės nuotrauka

Garbaus amžiaus sulaukusi Valerija Raslanienė savo artimųjų kapą tvarkys tol, kol leis jėgos. Netoli gyvenanti pensininkė sako, į kapines užsukanti kelis kartus per savaitę. Pasibaigus vasaros sezonui, moteris ant kapo pasodino mėlynų našlaičių, o per šventes atneš ir keletą chrizantemų žiedų. Kaip ir kasmet, taip ir šių metų Vėlinių rytą Valerija ateis uždegti žvakučių, nueis į bažnyčią pasimelsti ir vėl sugrįš į kapines mintimis pabūti su mirusiaisiais.

„Darbo užtenka visus metus: krinta lapai, želia žolės, augalus reikia palaistyti, prižiūrėti. Tokios mūsų tradicijos. Čia juk būsimi mūsų namai“, – priduria uteniškė Valerija Raslanienė.

Lina Narčienė