Burmistras Juozas Bartašius – ištikimas miestui ir žmonėms
Parašyta Admin Rugsėjo 23 2011 15:13:52

750-uosius skaičiuojanti Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų.
Po gaisro XIX a. pabaigoje, nuniokojusio didžiąją Utenos dalį, aktyvesnės permainos prasidėjo nuo 1930 m., valdant burmistrui Juozui Bartašiui. Jis ilgiausiai vadovavo Utenai ir pakeitė, suformavo miesto veidą, kuris modernėdamas išlaikė pagrindinius bruožus. J. Bertašius rėmė kultūrą, verslą ir iki mirties liko ištikimas savo kraštui.
Išplėstos naujienos





750-uosius skaičiuojanti Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų.

Po gaisro XIX a. pabaigoje, nuniokojusio didžiąją Utenos dalį, aktyvesnės permainos prasidėjo nuo 1930 m., valdant burmistrui Juozui Bartašiui. Jis ilgiausiai vadovavo Utenai ir pakeitė, suformavo miesto veidą, kuris modernėdamas išlaikė pagrindinius bruožus. J. Bertašius rėmė kultūrą, verslą ir iki mirties liko ištikimas savo kraštui.

Pokariu po keletą metų miesto burmistrų pareigas ėjo Jonas Dičius ir Abraomas Žurotas.
J. Bartašius valdybai vadovavo ilgiausiai – beveik 10 metų.

Burmistras J. Bartašius (pirmoje eilėje, centre) su miesto taryba


Kūrė naują miestą
Apie J. Bartašiaus asmenybę daug medžiagos pateikia uteniškė mokytoja Danguolė Jonaitienė, kurios tėvas Liūdas Urbonavičius-Urbonaitis, tuomet dirbęs apskrities politinės policijos viršininku ir buvęs aistringas teatro mėgėjas bei režisierius, bendravo su miesto valdytoju.
Gimęs Luknių kaime, J. Bartašius mokėsi Peterburge, po to grįžo į Uteną. Buvęs kuklus, draugiškas, nuoširdus, taupus žmogus. Mėgo bendrauti ir aktyviai dalyvavo saviveikloje, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, taip pat tautiniame judėjime.

Nuo 1928 m. J. Bartašius priklausė Tautininkų partijai, vadovavo tautininkų Utenos skyriui, buvo Lietuvos šaulių sąjungos Utenos rinktinės valdybos narys. Teatras, muzika jį traukė visą gyvenimą. J. Bartašius režisavo beveik visus prieškario mėgėjų teatro spektaklius, kai kuriuose pats vaidindavo, priklausė šaulių teatro mėgėjų kuopai, grojo su kanklininkų ansambliu.

1930-aisiais tapęs Utenos miesto burmistru, su saviveikla neatsisveikino. Tačiau daug dėmesio skyrė statyboms, rėmė ir skatino verslą, kūrė naują miesto įvaizdį.

Burmistras šaukdavo tarybos posėdžius ir spręsdavo visus miesto reikalus. Tarybos, o vėliau valdybos pirmininką rinkdavo dvejiems, vėliau – septyneriems metams.




Pradėjus vadovauti J. Bartašiui, pradėtos atnaujinti gatvės ir pastatai. 1932 m. buvo išasfaltuotas per miestą einančio kelio Kaunas–Daugpilis 1,5 km ruožas. Iki tol purvina ir šlapia gatve būdavo sunku išbristi, ją vadino Gnilaja (Purvynė), o išasfaltavus keletą metų gatvė vadinta tiesiog plentu. Kai 1934 m. skulptorius Boleslovas Plungė ant seno postamento carui Aleksandrui I pastatė J. Basanavičiaus biustą, tautos patriarcho vardu pradėta vadinti ir pagrindinę miesto gatvę.

1935 metais buvo ištiesinta Krašuonos upės vaga. Vietoj medinio tilto per J. Basanavičiaus gatvę buvo pastatyti gelžbetonio tiltai per V. Putvinskio (Maironio) ir J. Basanavičiaus gatves. Ankstesnės Krašuonos upės vagos vietoje pastatytas žemės ūkio kooperatyvas.

Vadovaujant J. Bartašiui, Utenoje buvo atnaujinta keliasdešimt namų. Utenio aikštę supo ir aplinkinėse gatvėse buvo daug senų, neišvaizdžių medinių pastatų. Nuo 1932-ųjų, pagal „Mūro įstatymą“ per keletą metų buvo nugriauta apie 60 lūšnų, sandėlių, o vietoj jų aplink Utenio aikštę iškilo mūriniai pastatai. Patvirtinus miesto ribas, kilo ne tik gyvenamieji namai, bet ir nauji visuomeniniai pastatai. Aušros ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje pastatytas Lietuvos banko Utenos skyrius, suremontuota geležinkelio stotis, rekonstruota ir išplėsta iki 60 lovų miesto ligoninė. Iki šiol išlikusi 1936 m. pastatyta Utenos miesto pirtis – tuomet ji buvo viena iš moderniausių Lietuvoje.

Rėmė verslą ir kultūrą
Vadovaujant J. Bertašiui, baigta statyti pieninė, vėliau produktyviai dirbusi ištisus dešimtmečius. Burmistro pastangomis buvo sutvarkytas ir apsodintas miesto sodas, dabartinio Vyžuonos parko dalis Šaulių namų kalvos papėdėje. Ant kalvos iki šiol išlikęs tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos su Utenos burmistru pasodintas ąžuolas. Medis simboliškai buvo pasodintas 1933 metais, atidarant Šaulių namus. Vėliau Šaulių namai tapo miesto kultūros centru, sutraukusiu saviveiklininkus, čia būrėsi klubai, chorai, vyko iškilmingi minėjimai, įvairios šventės.

Utenoje, kurioje gyveno apie 7 tūkstančius žmonių, dauguma žydai, daugėjo mokymo įstaigų. 1936-aisiais pastatyta 6 skyrių pradžios mokykla, dabartinė Rapolo Šaltenio pagrindinė. Vėliau iš apylinkių atvykstantiems vaikams pastatyta kaimo pradinė mokykla, o po dvejų metų žydai savo lėšomis pastatė žydų pradžios mokyklą netoli senojo pašto.

Turtingi mieste gyvenę žydai statė pastatus ir juos nuomojo. Tris namus ir šešias parduotuves turėję Ruvinas Kabas, nugriovęs šalia Krašuonos upės stovėjusią žydų pirtį, pastatė dviejų aukštų mūrinį pastatą, kurį išnuomojo policijai. Policija įsikūrusi jame iki šių dienų.

Miesto burmistras visapusiškai rėmė ir padėjo kurtis verslui. Jis bendradarbiavo su S. Daukanto gatvėje esančios spaustuvės savininku žydu G. Segaliu. Burmistras rūpinosi sėkminga elektros jėgainės veikla. Elektrinė tuomet priklausė trims savininkams: M. Kučgaliui, M. Klingui ir R. Goldfainui, jie taip pat turėjo malūną ir lentpjūvę.



Kultūrinių renginių ir pramogų mieste padaugėjo burmistro rūpesčiu iš dvarininko A. Balcevičiaus nupirkus Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerus. Juose buvo įrengtos maudyklos, o Dauniškio ežere vykdavo įspūdingos vandens šventės, į ežerą išplaukdavo dešimtys papuoštų laivų.

1939 m. vasario 10 d. Utenos burmistras respublikos prezidento dekretu už nuopelnus miestui buvo apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.

Kuo aš buvau, jūs esate
Asmeninis J. Bartašiaus gyvenimas susiklostė sudėtingai. Pirmoji žmona nuo vėžio mirė jaunystėje. Vėliau jis vedė antrą kartą – „Žibinto“ knygyno vedėjo seserį Genę Kazickaitę, šeima susilaukė sūnaus Vytauto. Okupavus šalį, J. Bartašius buvo atleistas iš burmistro pareigų, didesnę laiko dalį praleisdavo kaime. 1941 m. birželio mėnesį jo žmoną išvežė į Sibirą. Netekęs mylimos žmonos, jis pats pasiprašė išvežamas į Sibirą, tačiau tremtyje su žmona nebesusitiko.

Nuo penkerių metų sūnų Vytautą globojo giminės ir pulkininkas Pranas Saladžius. Dabar Vytautas gyvena JAV, palaiko ryšius su kai kuriais uteniškiais.

1958 m. Juozas Bartašius, būdamas jau prastos sveikatos, iš Sibiro grįžo į Uteną. Nedidelis medinis namelis Maironio gatvėje, kuriame gyveno (stovėjęs dabartinei Utenos kolegijai priklausančio devynaukščio vietoje), buvo nacionalizuotas. Į namą persikėlė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. J. Bartašiui teko nuomotis kambarį Užpalių gatvėje.

Likęs be jokio pragyvenimo šaltinio, buvęs miesto burmistras įsidarbino degalinėje sargu.
1965 metais J. Bartašius mirė, palaidotas senosiose Utenos kapinėse. Ant akmens paminklo likęs sunkiai įskaitomas užrašas: „Kuo aš buvau, jūs esate. Kuo aš esu, jūs būsite“. Kape yra rūsys, kur palaidota ir pirmoji J. Bartašiaus žmona.

Parengė Kristina Sakaitė

Nuotraukos iš Nerijaus Treinio ir Danguolės Jonaitienės asmeninio archyvo