Linas Kunigėlis įpratęs dirbti savaitgaliais
Parašyta Admin Gegužės 08 2009 11:30:57


Su sporto žurnalistu, komentatoriumi Linu Kunigėliu susitinkame Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kavinėje „LRT klubas“. Lietuvos televizijoje Linas dirba nuo praėjusio pavasario: prie sporto laidų komandos jis prisijungė prieš prasidedant Europos futbolo čempionatui ir Pekino vasaros olimpinėms žaidynėms. Kartu su kolega Martynu Starkumi Linas veda sporto aktualijų laidą „Trys milijonai“, be to, komentuoja Lietuvos krepšinio lygos rungtynes, Europos vyrų krepšinio čempionatus, Olimpines žaidynes, NBA pirmenybes ir įvairias tarptautines klubų varžybas.
Išplėstos naujienos




„Kažką vis tiek būčiau daręs, nemanau, kad sėdėčiau vienoje vietoje, kaip žmonės,
kuriems tenka dirbti viename kabinete“, – sporto žurnalistas ir komentatorius
Linas Kunigėlis svarsto, ką būtų veikęs, jei nebūtų tapęs žurnalistu. LRT archyvo nuotr.


Su sporto žurnalistu, komentatoriumi Linu Kunigėliu susitinkame Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kavinėje „LRT klubas“. Lietuvos televizijoje Linas dirba nuo praėjusio pavasario: prie sporto laidų komandos jis prisijungė prieš prasidedant Europos futbolo čempionatui ir Pekino vasaros olimpinėms žaidynėms. Kartu su kolega Martynu Starkumi Linas veda sporto aktualijų laidą „Trys milijonai“, be to, komentuoja Lietuvos krepšinio lygos rungtynes, Europos vyrų krepšinio čempionatus, Olimpines žaidynes, NBA pirmenybes ir įvairias tarptautines klubų varžybas.

Į kavinę ateinu pirma. Nuošaliau, tikriausiai su kalbos redaktore ar stiliste sėdi, pusbalsiu tekstą skaito ir iškart jį tobulina Algimantas Čekuolis. Kol laukiu Lino Kunigėlio, „LRT klubas“ ima pilnėti: pusryčių ar kavos po rytinio susirinkimo kartu su kolegomis ateina Audrius Giržadas, Vytaras Radzevičius, po kelių akimirkų – ir Martynas Starkus. Netoliese atsisėda „Labo ryto“ vedėjas Ignas Krupavičius.

Po gerų dešimties minučių pasirodęs Linas Kunigėlis spaudžia ranką, sumurma: „Beprotnamis“ ir eina kavos. Anksčiau krepšinį žaidęs aukštaūgis vyras mūvi mėlynus džinsus, vilki raudonus, 2006 metais Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato simbolika išmargintus marškinėlius. Linas yra ne kartą prisipažinęs, kad futbole serga už vokiečius, tai – jo sena meilė.

Linai, pokalbį pradėkime nuo Utenos, jūsų gimtojo miesto. Ar dažnai į jį sugrįžtate?

Labai nedažnai. Vis tikiuosi, kad galbūt kada nors Utena turės savo komandą Lietuvos krepšinio lygoje, tada dažniau grįžti bus galima ir darbo reikalais. Ryšiai su visais vaikystės draugais nutrūkę. Kažkada atvažiuodavau, nes Utenoje likęs gyventi tėvas, bet mieste jis būna ne nuolat, taigi grįžtu labai retai. Turbūt jau kokius metus nebūsiu buvęs.

Kokias vietas grįžęs į Uteną būtinai aplankote?

Visąlaik stengiuosi pravažiuoti pro savo vaikystės vietas, stadioną, taip pat prasuku pro ketvirtą vidurinę, nežinau, kaip ji dabar vadinasi. Kažkada buvau užsukęs aplankyti savo literatūros mokytojos.

Kas vaikystėje, jaunystėje jums darė didžiausią įtaką?

Visų pirma, be abejo, tėvai. O antra, tai turbūt knygos. Negalėčiau pasakyti, kad labai didelę įtaką darė mokykla. Jeigu ir darė, tai didžiąja dalimi neigiamą. Kita vertus, mokykla išmokė gana anksti kritiškai žiūrėti į kai kuriuos jaunimui brukamus dalykus ir per konfliktus, per pykčius, per tėvų ir savo paties nervus tuos dalykus kai kada atmesti. Tikrai nesigailiu dėl to. Mokykloje buvo keli mokytojai, kuriuos dabar atsimenu tik iš teigiamos pusės, plius buvo biblioteka, kurioje galėdavau gauti knygų.

Koks geriausias jūsų mamos ar tėčio duotas patarimas jums yra įstrigęs visam gyvenimui, kuriuo nuolat vadovaujatės?

Nežinau, kiek metų man buvo, gal šešeri ar septyneri, ar aštuoneri. Iš to vaikiško kvailumo išsukom iš kaimyno dviračio ventilius. Bet visi visąlaik buvome „ant akių“, visą laiką pilna močiučių, kurios stebi viską, kas vyksta. Taigi labai greitai atlikus „ikiteisminį tyrimą“ viskas buvo išsiaiškinta. Kai grįžau, tėvas pasiėmęs diržą davė vieną tokį rimtą patarimą, kurį atsimenu iki šiol: vogti yra negerai.

Būna, kad žmonės visą gyvenimą pragyvena kitoje šalyje ar kitame mieste, tačiau sako, kad jų tikrieji namai yra jų gimtasis miestas. Kur jūsų namai?

Nepasakyčiau, kad priklausau tokiam tipui žmonių. Kad ir kokios smagios vaikystės ir jaunystės akimirkos, prisiminimai, aš vis tiek neįsivaizdavau savęs Utenoje gyvenančio visą laiką. Norėjau išvažiuoti į Vilnių, kur verda tikrasis gyvenimas, kur daugiau žmonių. Svajojau, kad nesėdėsiu viename mieste visą laiką ir bandysiu susikurti gyvenimą taip, kad galėčiau ir pakeliauti, ir užsienyje pabūti. Vilnius man visą laiką atrodė pirmasis taškas toje kelionėje, startinis, tas, nuo kurio reikia pradėti. Taigi dabar Vilnius yra mano miestas, namai, į kuriuos grįžtu. Tačiau tikrai nesu toks žmogus, kuris negalėtų gyventi be Vilniaus. Mielai pusę metų galėčiau praleisti gamtoje ir nemanau, kad labai pasiilgčiau miesto. Žmonių, draugų – taip, bet ne paties miesto. Gal todėl, kad aš nesu tikras vilnietis, o kaip ir daugelis – į šitą miestą atvykęs. Matyt, tai turi daugiausia įtakos.

Minėjote, kad su vaikystės draugais beveik nebendraujate. Ar nė vieno iš jų nesutinkate ir Vilniuje?

Pavadinkime tai gatviniais ar supermarketiniais susitikimais. Visai neseniai buvau sutikęs vieną klasės draugą, šnektelėjom. Bet šiaip visi išsibarstėm po skirtingas sferas. Kai dar tik įstojom studijuoti, kai kurie būdavo šalia – tame pačiame bendrabutyje arba tame pačiame kvartale, su jais palaikydavome ryšius. Tačiau kad išliktų klasės draugų ryšiai, tai bent jau mano atveju, taip tikrai nėra.

Kada ir kaip apsisprendėte dėl savo profesijos?

Net nežinau. Turėjau vieną pažįstamą, kuris dirbo žurnalistikoje. Man vis atrodė, kad tai yra pakankamai įdomus gyvenimas: daug veiksmo, daug judesio, daug naujų žmonių, naujų veidų. Be to, humanitarinėje srityje save mačiau labiau negu tiksliuosiuose moksluose. Bet nebuvo taip, kad svajočiau nuo šeštos klasės arba trečioje klasėje būčiau supratęs, kuo aš noriu būti. Pasitaikė tokia galimybė, dar pasisekė įstoti, o po to viskas dėliojosi taip, kad tiesiog pasisekdavo atsidurti tam tikru laiku tam tikroje vietoje.

Ar kada nors galvojote, ką būtumėte daręs, jei ne ši profesija?

Gal būčiau sportavęs. Kažką vis tiek būčiau daręs, nemanau, kad sėdėčiau vienoje vietoje, kaip tie žmonės, kurie dirba viename kabinete.

Žurnalistų darbas laikomas vienu įtempčiausių, čia nėra tikslios darbo pradžios ir pabaigos, dažnai nebūna ir laisvų savaitgalių. Ar toks darbo grafikas jūsų nevargina?

Kaip ir bet kuriam žmogui būna – pavargstu. Bet aš nesureikšminu tų sunkumų. Galbūt televizijoje, tiesioginiame eteryje įtampa didesnė, bet kiekvienoje profesijoje būna stresinių situacijų. O dėl laisvalaikio – tiesiog įpranti. Man jau n metų nuo rudens iki pavasario beveik visi šeštadieniai yra darbiniai. Bet aš pripratau. Man niekada nebuvo taip, kad penktadienio vakaras, šeštadienis ir sekmadienis būtinai skirti tik poilsiui. Dirbdamas laikraštyje (vienuolika metų Linas dirbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir jo priede „Krepšinis“ – aut. past.) sekmadienį eidavau į darbą, nes reikėdavo pabaigti žurnalą. Man tai atrodydavo normalu. Poilsį ar kitus dalykus pasiplanuoju pagal esamą grafiką.

Tiesioginis sporto komentavimas dažnai būna labai emocionalus. Ar jums sunku save suvaldyti? Ar niekada nesusinervinate?

Ne, kartais, kai rungtynės ne tokios įdomios arba pats žaidimas nykesnis, sunkiau būna užsivesti. Kadangi mano favoritai yra futbolo komanda, man jos netenka komentuoti, taigi susinervinimo aš taip pat išvengiu. Žinoma, būna, kad nerviniesi, tarkime, kai žaidžia ir pralaimi Lietuvos rinktinė. Galbūt tas pačias rungtynes žiūrėdamas per televizorių kaip paprastas žiūrovas nervintumeisi daug labiau. Bet aš niekada neužsimirštu, kad dirbu televizijoje.

Šis klausimas jums buvo užduotas ne vieną kartą: sporto sirgaliai sako, kad „Lietuvos rytui“ žaidžiant su „Žalgiriu“ jūsų balsas pagyvėja, kai su kamuoliu „Lietuvos rytas“. Ar tai tiesa?

Šita tema gvildenama kiekvienais metais. Kai laimi „Žalgiris“, sako, kad sergu už „Žalgirį“, kai laimi „Rytas“, sako, kad sergu už „Rytą“. Aš į tai žiūriu taip: jeigu palaikai kurią nors komandą, tu jau negali objektyviai vertinti, tau visą laiką norisi, kad laimėtų tavo komanda. Mane patį kartais nervina Miuncheno futbolo klubo „Bayern“ ar vokiečių futbolo rinktinės žaidimą aptariantys komentatoriai. Bet aš į tai nekreipiu dėmesio ir to nesureikšminu. Manau, kad sirgaliai yra neutralūs arba protingi, todėl atsirenka, kas yra kas. Kraštutinumai visada yra labai blogai.

Ar teko komentuoti sporto varžybas, kurių taisyklių nežinojote?

Ne. Tokių dalykų nesiimu. Yra tekę komentuoti ne krepšinį, o pavyzdžiui, paplūdimio tinklinį. Bet niekada nebuvo taip, kad ateini ir iš karto sėdi komentuoti. Turėdamas laiko pasiruoši, juk negali visko žinoti. O jeigu imiesi darbo, kurio neišmanai, tai jau yra paties rimta problema.

Ar turite sektiną pavyzdį profesinėje srityje?

Man, kaip ir kiekvienam sovietinių laikų auksinio „Žalgirio“ fanui, kultinė asmenybė yra tuometinis komentatorius Vladas Janiūnas. Ne iš vieno žmogaus teko girdėti, kad labai geras komentatorius buvo ir Petras Buzelis. Jį etalonu iki šiol laiko daugelis kauniečių. Man pačiam labiausiai patinka kaip dirba amerikiečiai – ryškiausiai su tuo susidūriau būdamas Amerikoje. Jų yra daug: galiu įvardyti vieną, galiu – ir dešimt. Ten, aišku, kitokios galimybės, bet ir kokybė – aukščiausia.

Su kuo poroje jums labiausiai patinka komentuoti varžybas?

Tų vadinamųjų porininkų labai nedaug. Pirmaisiais Lietuvos krepšinio lygos sezonais smagiai dirbome su Algiu Gedminu. Kažkada kelerias rungtynes, mano nuomone, neblogai komentavome su Tomu Rimkumi, taip pat vienas ar dvejas – su Rolandu Skaisgiriu. Žmonių, su kuriais galima komentuoti poroje, yra, bet problema ta, kad dviem komentatoriams televizija paprastai nemoka. Be to, tie žmonės turi darbus, o čia grafikas toks, kad nelabai susiderinsi, yra tam tikrų niuansų.

Kokių žinių jūs pats ieškote žiniasklaidoje?
Perskaitau visas žinias, perskaitau laikraščius, į tam tikrus dalykus žiūrėdamas kritiškai, nesuabsoliutindamas to, ką rašo. Aš visą laiką sakau, kad geriau paskaityti knygą negu laikraštį. Laikraštis yra gerai iš ryto su kava – toks jau įprotis. Bet kad sėdėčiau internete – tikrai ne. Jis man reikalingas tiek, kiek man jo reikia darbui, ryšiams su kitais ar kažkur toliau esančiais žmonėmis palaikyti. Bet tikrai nesėdžiu ir neužmušinėju laiko prie kompiuterio. Tuomet geriau jau žiūriu televizorių, filmą arba skaitau knygą.

Toma Jonuškaitė