Home » Protakos » Netikrų monetų spindesys

Netikrų monetų spindesys

Netikrų monetų spindesys

Raimondas GUOBIS

Kaimas pačiame Anykščių rajono pakraštyje nūnai tik pliki laukai, kalvos ir slėniai, nei trobos nei žiburėlio, nei žmogaus. Tarpukariu čia virė gyvenimas, buvo smagių vyrukų, o vienas kalvis išgarsėjo tuo, kad čia, kalvėje savadarbiu presu kalė netikras lietuviškas litų monetas. Žinoma, jos buvo netikros, tačiau pirkti jomis kurį laiką sekėsi. Iki tol, kol į policijos nagus pateko kalvis Jonas Gražys, o jo sodyboje atlikę kratą sekliai surado nesudėtingą įrangą pinigams kalti bei kelias netikras 2 bei 5 litų vertės monetas.

Žemės nedaug, tad pasilikęs tėviškėje nagingas nenuorama Juozas išmoko kalviauti, brolis Antanas išvažiavo į Kauną ir įsidarbino katalikiško laikraščio „Darbininkas“ spaustuvėje. Kaip sumanus vyras darbavosi prie spausdinimo mašinų, jas derindavo, sugebėjo net suremontuoti – pašalinti smulkius gedimus. Kai ką ir parašydavo į laikraštį, taip pat slapta dalyvaudavo kairuoliškai nusiteikusių darbininkų susirinkimuose, platino jų spaudinius, buvo patekęs į policijos rankas, nubaustas bauda, o antrą sykį įkliuvęs sėdėjo porą savaičių daboklėje.

Kalvėje tuo metu ypatingai uždirbti nebuvo jokių galimybių. Darbai tie patys – tai noragą, akėčias pasmailinti, suvirinti kokią nutrūkusią geležį, apkaustyti vežimą ar roges, pakaustyti arklį. Ir kainos vienodos, daugiau užsišauksi, tai niekas nebeatvažiuos ir galas tavo verslui. Tad nuolatos ramybėje nepaliko mintis: kaipgi galima būtų nesunkiai, bet daug uždirbti, tegul ir neleistinu būdu.

Gimė didysis planas. Kilo mintis kalti ne kokius padargus, sudėtingesnius gaminius iš geležies ir juos pardavinėjant gauti pinigų, tačiau kalti pačius pinigus. Mintis – „užsikalti“ pinigų. Ilgokai pavargo, kol sukonstravo presą, prišlifavo, idealiai nudailino formą. Sidabro nei gausi, nei iškalsi, pirkti jis labai brangus, tad naudojo iš aliuminio nulietus ruošinius. Iš pradžių nelabai sekėsi, tačiau vis patobulinant, pataisant formas pavyko iškalti veik nesiskiriančias nuo tikrųjų monetas. Kaip rimtas falsifikuotojas su centais ar vieno lito moneta nesiterliojo – pasirinko labai plačiai vartojamą, todėl nelabai įtartiną 2 litų bei jau solidžią, ypatingomis progomis, atsiskaitant ne su visais žmonėmis panaudojamą penklitę. Žinoma paklausiausia buvo dviejų litų mažylė. Tos monetos, kaip ir tikrosios: mažoji – 23 milimetrų skersmens, o didesnioji – beveik 30 milimetrų.

Tinkamiausia vieta gudrauti išmainant, atsiskaitant buvo turgus, prekybiniai sandėriai su paprastais, kartais net labai žioplais sodiečiais. Tokiais, kurie gavę monetą dažniausiai ją įrišdavo į kokį mazgelį ir tausodavo, taupydavo iki tikro reikalo, minutės, kuomet nori nenori turi pinigėlį panaudoti, jį išleisti. Sekėsi, todėl įsidrąsino ir pabandė šį tą nusipirkti parduotuvėse. Labai greitai kriminalinė policija jau žinojo, kad apyvartoje pasirodė netikros monetos. Būti budriais, kad neįkištų padirbtų pinigų, ragino ir straipsniai laikraščiuose. Beje, krikščionių darbininkų laikraštis „Darbininkas“ 1935 m. kovo 16 d. skelbė, kad Rokiškyje policija sulaikė vaikiną, kuris platino netikras 3 litų monetas. Įdomu, kad tokios vertės lietuviškų monetų visai nebuvo. Dar pridūrė, kad mieste apgaviko palikto dviračio gumoje surastas priekalas ir medžiaga pinigams dirbti.

Lemtingas jiems buvo jomarkas Kamajuose. Padirbinėtojai jautėsi gana saugiai. Atlaidai ir didelis turgus vyko Kamajuose, kur kartu su savo bičiuliais nukeliavo ir J. Gražys. Šen ten pasižvalgę, šio to pirkę, atsirokavę ir netikromis monetomis, užėjo pas žydą į smuklę po vieną kitą stiklelį išlenkti. Už pirmąjį pusbonkiuką pavyko sėkmingai atsirokuoti netikromis monetomis. Panoro išgerti dar, o įsilinksminęs monetininkas dvilitę mestelėjo tiesiog ant prekystalio. Įgudusi žydo ausis tuoj pat nuklausė, kad moneta veik nesuskambėjo. Geriau pažiūrėjęs suvokė, kad pinigas netikras. Pakėlė triukšmą, ėmė šaukti, kad vagia, plėšia, „falšivą“ pinigą kiša…

Tuomet Gražys su draugužiais išbėgo į lauką, sėdo į lineiką ir, kiek išsistovėjusio arklio kojos nešė, pasileido iš miestelio. Greitai iš vieškelio išsuko ir miškų, laukų keliutėmis, Svėdasų pakraščiu išlindo į Butėnus, į savo uošviją.

Kad monetos nuskęs šulinyje nieks nesitikėjo. Žirgas vos ne pats šiek tiek pažįstamu keliu atvežė į Kūdrius, vienkiemį vakariniame sodžiaus pakraštyje, pamiškėje netoli Šventosios pas Gražio švogerį Vincą Mikėną, jo žmonos Anelės brolį. Suvokdami, kad su netikrais pinigais kišenėse sugauti patektų ne tik į areštinę, bet ir į kalėjimą, vyrai išvertė kišenes ir visas netikras monetas sumetė į šulinį… Kiek pabuvę, pasišnekučiavę, pusbonkiuką išgėrę, nusiraminę, lyg niekur nieko sugrįžo į Černaučyzną.

Sekliai sekė pėdsakais ir surado. Nors Kamajuose netikrų monetų platintojų matyt niekas nepažino, tačiau kriminalinė policija patyliukais sekė nusikaltėlių pėdomis kol po gero mėnesio detektyvas su pora Vyžuonų policininkų netikėtai apsilankė Gražių sodyboje. Krata vyko kalvėje ypač kruopščiai, mat surado įtartiną priekalą. Ilgokai užsitęsusi apžiūra buvo vainikuota geidžiamais radiniais – policija surašė aktą apie septynias surastas monetas. Jos buvo 2 ir 5 litų nominalo, veik nesiskyrė nuo tikrų, tik buvo ženkliai lengvesnės ir gelsvos spalvos.

Vyko teismas ir nuskambėjo rūstus nuosprendis: net 8 metai sunkiųjų darbų kalėjimo. Tokių nusikaltimų nepriklausomos Lietuvos valdžia netoleravo. Kažin kaip būtų buvę, bet vyko didieji pokyčiai ir netikėtai pasibaigė bausmė. Sovietai užėjo. Paleisti ne tik politiniai, bet ir daugybė kriminalinių nusikaltėlių. Vėliau taisydavo radijo imtuvus, darbavosi elektros stotyje, o sovietinių monetų padirbinėti nebandė, jautė, kad ši valdžia už tokius darbelius gali ir prie sienos pastatyti. 

Tikros dviejų ir penkių litų monetos / R. Guobio nuotr.
Jono Gražio dukra prisimindavo, kad tėtis buvo linksmas ir smagią draugiją mėgstantis žmogus
Lietuviškų monetų padirbinėtojas Jonas Gražys / Gražių šeimos albumo nuotr.

411 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.