Home » Pro dienų prizmę » Mąstant apie Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“

Mąstant apie Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“

Mąstant apie Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“

Stepas Eitminavičius

Neretai galvodami apie savo krašto aktualijas, šventes mėginame pasiremti kai kuriomis svarbiomis praeities datomis. Tokia proga yra ir dabar, kai prisimename Mindaugą, mūsų karalių. Vėl atsiverčiame „Lietuvos istoriją“, kurią redagavo Adolfas Šapoka (1906–1961). Šis žmogus gimė netoli Utenos, Grybelių kaime, mokėsi Utenos gimnazijoje. Dėl to minėtas leidinys mums dar svarbesnis.

„Lietuvos istorijos“, kuri buvo išleista 1936 m., pratarmėje redaktorius vardija veikalo parašymo tikslus, mini autorius, aiškina, kad jam reikėjo gautus tekstus sudėti į visumą. Įsidėmėtina ši pastaba: „Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiekvieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo.“ Reikėjo pašalinti nevienodumus, pačiam parašyti atskirus skyrius ar juos papildyti. Tad neatsitiktinai mes sakome: „Adolfo Šapokos istorija“ – mat redaktoriaus darbas buvo labai reikšmingas.

Kadangi dirbau Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje, tai „Lietuvos istorija“ man yra dar svarbesnė. Atsimenu mokytojas Birutę Kairienę, Jolitą Baltuškienę ir Daivą Dūdėnienę, kurios gražiai rūpinosi, kad mokiniams šio kraštiečio darbai būtų žinomi. Ekskursijos po Lietuvą, Lenkiją, Čekiją – dar viena galimybė pajusti mūsų istorijos faktus. Prisimenu šventes, kuriose dalyvavo ir garsaus istoriko giminaičiai.

Bet kartą Vilniuje Švitrigailos gatvėje išgirdau nesmagų pokalbį. Gal kokių dešimties metų berniukas mamos paklausia, o kas buvo Švitrigaila. Moters reakcija: „Netrukdyk manęs savo kvailais klausimais. Tam yra internetas.“ Tada vėl prisiminiau Adolfo Šapokos redaguotą knygą. Ji Lietuvoje pakartotinai buvo išspausdinta 1989 m. net 100 000 egz. tiražu. Neretai galvoju, kaip jomis naudojamasi. O gal dažna šeima, tąsyk nusipirkusi, užmiršta vis iš naujo ją atsiversti ir pastudijuoti? Kita vertus, esu tikras, kad patriotiniai jausmai pirmiausiai ugdomi šeimose. Vienas uteniškis man pasakojo, jog skaitydamas leidinį vis ką nors pakonspektuoja. Tarkim, sudarė kunigaikščių sąrašą, pažymėjo giminystės ryšius, išsirašė įdomesnius argumentus. Kadangi pačiam buvo svarbu, tai sūnums vis apie tai pasakodavo ar skaitydavo šios knygos fragmentus. Kai vaikai užaugo, ėmė pasakoti anūkams. Idealus variantas? Žinoma, bet, kita vertus, liūdna, kai yra kitaip. Kai vaikai mūsų paklausia, kada Mindaugas tapo karaliumi, kiek sūnų turėjo Gediminas, Algirdas, kas Gediminui buvo Vytenis, kaip bendravo kunigaikščiai pusbroliai, kas įvyko 1569 m., kodėl pralaimėtas 1863 m. sukilimas, juk turime iškart atsakyti. Kad neapsijuoktume, visada padeda Adolfo Šapokos redaguota knyga.

1998 m. gruodžio 19-ąją Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Prezidentas pasakojo, kad jie, 1944 m. palikdami Tėvynę, į kelionę pasiėmė Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ – daugumai tai buvo labai svarbu. Aš nežinau, ar minimą knygą pasiima dabartiniai emigrantai, ar Lietuvos šeimose ji laikoma didele vertybe. Suprantu, jog dabar galimybės pasidomėti mūsų istorijos puslapiais yra didesnės, bet man atrodo, kad ši knyga nebus užmiršta. Juk norėdami geriau suvokti dabartines tautos ir pasaulio situacijas vis grįšime prie jos.

258 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.