Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Arklio muziejuje gyvi senovės atspindžiai: nuo tradicinių kermošių iki duonos kelio

Arklio muziejuje gyvi senovės atspindžiai: nuo tradicinių kermošių iki duonos kelio

Arklio muziejuje gyvi senovės atspindžiai: nuo tradicinių kermošių iki duonos kelio

Daiva ČEPĖNIENĖ

Šiais laikais pamatyti arklį, besiganantį kaimo pievoje ar beariantį laukus, beveik prilygsta stebuklui. Bet štai Anykščių rajone, Niūronyse, nuo 1978 metų veikia Arklio muziejus. Nors ir čia jau dažniau pamatysi ne vežimą traukiantį arklį, o gatve pralekiantį plieninį žirgą, bet vis tik muziejuje galima apžiūrėti saugomus eksponatus, senovėje naudotus žemės ūkio padargus, su kuriais buvo dirbama pasikinkius arklį, pajusti anksčiau gyvenusių mūsų tautos kartų gyvenimo dvasią, suprasti žmogaus ir arklio ryšio svarbą. Apie muziejaus misiją ir jame vykstančias veiklas mums sutiko papasakoti Arklio muziejaus vedėjas Mindaugas Karčemarskas.

Muziejus – arklio atminimui

Pasak M. Karčemarsko, į Arklio muziejaus atidarymo iškilmes, kurios vyko daugiau kaip prieš 40 metų, buvo susirinkę per 3000 žmonių. Tuomet muziejuje vykdavo žirgų pasirodymai, buvo demonstruojami žemės ūkio padargai. „Tais sovietiniais laikais kiekvienas žmogus žinojo apie arklį, beveik kiekvienas čia atvykęs tuo metu galėjo būti gidu ir pasakoti šimtus istorijų, susijusių su arkliais. Tuo laiku dar nemažai ir kaimuose gyvenančių žmonių laikydavo arklius. Buvo prisimenančių ar dar gyvenančių pagal senuosius Lietuvos papročius. Dabar jau beveik nelikę Lietuvoje pavienių žmonių, kurie laikytų arklį. Arklius laiko tik entuziastai arba žirgynai. Taigi tuo metu įkurto muziejaus tikslas buvo paprastas – išsaugoti arklio atminimą. Kiek arklys žmogaus gyvenime buvo svarbus, ar kalbėtume apie žemės ūkį, karybą, tautosaką ar papročius, tiek Arklio muziejuje visa tai turėjo atsispindėti“, – pasakojo muziejaus vedėjas.

Arklio muziejaus įkūrimo idėjos autorius yra profesorius Petras Vasinauskas, dr. Antanas Puodžiukas laikomas tos idėjos praktiniu įgyvendintoju. Anot muziejaus vedėjo, P. Vasinauskui mintis įkurti muziejų kilo keliaujant per Lietuvą su žirgeliu. Taigi abiejų šių žinomų žmonių iniciatyva, pasitelkiant energingus aktyvistus į pagalbą, ir buvo įkurtas Arklio muziejus. Dr. A. Puodžiukas tuo metu vadovavo Naujųjų Elmininkų eksperimentiniam ūkiui, taigi ir muziejus anuomet buvo ūkio pavaldume, nuo atgimimo laikų iki dabar muziejus yra Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus etninės kultūros skyrius. Nuo pat muziejaus įkūrimo pradžios Niūronyse kasmet organizuojama ir tradicinė šventė „Bėk, bėk žirgeli“, kuri vyksta pirmąjį birželio šeštadienį.

Su juoda duona rankose iš čia ėjo minios žmonių

Arklio muziejus per netrumpą savo gyvavimo istoriją išgyveno įvairius laikotarpius, bet net ir dabar per metus čia atvyksta apie 30–40 tūkstančių lankytojų. Dažnai čia lankosi moksleiviai, šeimos, suaugusių žmonių grupės, įvairūs kolektyvai. Vieni dalyvauja edukacinėse programose, kiti atvyksta tik pasižiūrėti, pasisemti praeities gyvybės. Anot pašnekovo, lietuviai čia dažnai atsiveža savo antrąsias puses iš svečių šalių, nori parodyti, kaip seniau gyveno mūsų protėviai, supažindinti su savo šaknimis, Lietuvos grožiu.

Pasak muziejaus vedėjo M. Karčemarsko, antrąjį etapą muziejus pradėjo skaičiuoti nuo 1999 metų, kai jam pradėjo vadovauti Antanas Verbickas. Būtent tada buvo sumanyta, kad muziejus turi rodyti žmonėms ne tik kažkokius eksponatus, bet ir pradėti vesti gyvas edukacijas. Taigi tuomet aukštaitiškoje gryčioje buvo pradėta kepti juoda naminė duona. „Laikotarpį iki kokių 2010 metų galima vadinti Arklio muziejaus aukso amžiumi. Per tą laiką iš čia iškeliavo šimtai tūkstančių duonos kepaliukų. Tuo metu Lietuvoje naminės duonos dar nelabai kur kepė. Todėl lietuviai, išsiilgę naminės duonos, važiavo jos kepti į Arklio muziejų. Minkė duonelę savo rankoms, mylavo, glaudė ją prie širdies. Su namine juoda duona glėbyje iš čia ėjo minios žmonių“, – pasakojo M. Karčemarskas.

Laikui bėgant Arklio muziejuje buvo pradėtos vesti ir kitos „gyvos“ edukacinės programos – švenčių papročių (Kūčių, Velykų), žvakių liejimo, pradėti demonstruoti senieji amatai: račdirbystė, rymorystė, puodininkystė, medinių žaislų gamyba, žaidžiami senoviniai lietuviški žaidimai, organizuojami tradiciniai kermošiai. „Žemaitukų mylėtojas, žemaitis Vaidotas Digaitis, pakeliavęs po pasaulį, pamatęs pavyzdžių, 2015 metais atvykęs į muziejų pasiūlė pradėti kinkinių kelionę į Arklio muziejuje vykstantį kermošių. Taigi iki dabar arklių kinkiniai, vežimais su mediniais ratais, tradiciniais pakinktais ir aprėdais atvyksta iš Žemaitijos, Dzūkijos ir kitur. Arklio muziejaus teritorijoje vykstantys kermošiai išskirtiniai tuo, kad juose prekiaujama tik savo rankų darbo gaminiais ir ne kaip kitaip, o arkliniu vežimu atvežtais į kermošių, taip kaip ir būdavo senovėje“, – pasakojo M. Karčemarskas.

Arklio muziejuje švenčiama ir tradicinė Žolinių šventė, vyksta plenerai, veikia audimo mokykla, kurioje 11 staklių ir mokymų metu nė vienos iš jų nebūna laisvos. Pasak muziejaus vedėjo, mokytis austi atvyksta mergaitės, moterys net iš Vilniaus. Muziejuje įkurtos ir keramikos dirbtuvės, kur atvykę žmonės gali mokytis puodininkystės amato, veikia kalvė ir, žinoma, svarbiausiu muziejaus akcentu yra žirgas. Muziejus nėra pajėgus turėti žirgyną. Bet kaip teigė M. Karčemarskas, arklys, žirgas ir turi priklausyti privačioms rankoms, tik tuomet jis bus išsaugotas ir klestės. Taigi Anykščių rajone iš viso yra 4 žirgininkystės klubai, du iš jų – Niūronių kaime, organizuojant muziejuje renginius prisideda ir Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija.

Senieji amatai kartu su juos išmaniusiais meistrais išeina užmarštin

Anksčiau muziejuje buvo organizuojamos ir tokios edukacijos kaip račdirbysrė, rymorystė. Anot muziejaus vedėjo, čia darbavosi račdirbys, kuris lenkė ratus, varė degutą, kurį naudodavo ratams tepti, gerai išmanė savo amatą. Rimorius, arba kitaip sakant pakinktų dirbėjas, Vincas Burčikas, į Niūronis atvykdavo iš Liudvinavo, gamindavo pakinktus arkliams kinkyti. Dabar nebėra ir poreikio gaminti pakinktus ar lenkti medinius ratus… Taip senieji amatai, kartu su juos išmanančiais meistrais ir svarbia dalimi mūsų tautos istorijos po truputį išeina užmarštin.

Pasak muziejaus vedėjo M. Karčemarsko, anksčiau nebuvo nei kompiuterinių technologijų, nebuvo nei ypatingų būdų, kaip saugoti ar perduoti informaciją. Tačiau tauta puikiai mokėjo perduoti tradicijas iš lūpų į lūpas, tuo metu buvo gilios ir mokinystės tradicijos. Arklio muziejuje dar gyvas kalvystės amatas, veikiančioje kalvėje ir dabar darbuojasi vietinis kalvis Vidmantas Banys. Šis amatas, anot kalbinto kalvio, ypatingas, mat susijęs su žemės ūkiu. „Ankstesniais laikais kalvis buvo svarbus ir reikalingiausias žmogus, taip, kaip dabar autoservise dirbantis meistras. Kalvio pagrindinė užduotis buvo lenkti pasagas ir kaustyti arklius, tai nėra paprasta. Nuo kalvio rankų, jo gabumo priklausydavo ar arklys galės dirbti, tvirtai eiti, ar nešlubuos. Kalvis prieš kaustydamas arklį turi išvalyti kanopą, priderinti tinkamo dydžio pasagą, ją prikalti, taigi reikėjo turėti ir tam tikrų veterinarijos žinių. Pakaustyti arklį, tai panašiai, kaip dabar atlikti manikiūrą“, – pasakojo V. Banys. Anot pašnekovo, užsukę į Arklio muziejuje veikiančią kalvę žmonės domisi čia esančiais prietaisais, kai kurie lankytojai pirmą kartą pamato dumples, pirmą kartą sužino, kad dumplėmis būdavo pučiamas oras į ugnį.

Muziejaus išskirtinumas – senojo lietuviško kaimo žmogaus gyvenimo ciklas

Pastaruoju metu Arklio muziejuje aktyvesnės edukacinės veiklos vyksta bent tris mėnesius per metus. Populiariausi užsiėmimai – duonos kepimas, žvakių liejimas, molio užsiėmimai (puodininkystė, žaislininkystė), karpiniai, audimas, medinių žaislų gamyba ir senoviniai žaidimai, kalvystė, drožyba. Muziejaus teritorijoje vyksta sėjos ir javapjūtės darbai, žemės ūkio darbai renginių metu demonstruojami dirbant su arkliu, grūdai sėjami ir užaugę javai pjaunami rankomis. Atvykę žmonės čia vasaromis gali pamatyti pievoje linguojančius bręstančius linus, rugius, kviečius. Čia galima ne tik išmokti austi, bet ir sukrauti kraitį dukrai, ar nupirkti dovaną brangiam žmogui – austų lovatiesių, rankšluosčių, molinių dirbinių, medinių žaislų, puodynių ir kt. Pasak M. Karčemarsko, vis tik moterys labiausiai domisi duonos kepimu, audimu, o vyrai – kalvyste ir drožyba. Pašnekovas įsitikinęs, kad šie amatai yra mūsų visų šaknys.

Šio muziejaus išskirtinumas – senojo lietuviško kaimo žmogaus gyvenimo ciklo atspindys. Galbūt todėl atvykę čia jaučiasi taip, tarsi būtų pakliuvę į kitą laiką, kuomet dar gyveno mūsų senoliai. Pasak muziejaus vedėjo, Arklio muziejus ir amatų centras Niūronyse yra išskirtinis tuo, kad amatininkai čia dirba kasdieną, jie nėra kviečiami tik pasirodymams ar šventėms. „Dabar, žinoma, čia demonstruoja amatus profesionalūs amatininkai. Tačiau seniau amatininkai nebuvo jokie profesionalai, tai buvo paprasti kaimo žmonės, kuriems tie dalykai, kuriuos dabar galima pamatyti muziejuje, buvo įprasti kasdieniai darbai. Ar tai būtų audimas, ar kalvystė. Seniau ausdavo kiekviena kaimo moteris“, – kalbėjo muziejaus vedėjas.

Lietuviškus amatus, tradicijas išsaugoti yra svarbu todėl, kad jie atskleidžia ir primena mums mūsų senolių gyvenimą. Kaip teigė muziejaus vedėjas, daug dalykų, kuriuos darė, kuo gyveno mūsų senolių kartos, mes baigiame pamiršti. „Senais laikais žmonės nežiūrėjo televizoriaus, neskaitė knygų, bet tai nereiškia, kad tai jiems nebuvo įdomu. Jie turėjo gerą atmintį. Kad galėtume išklausyti močiučių dainų, kiek tuo metu jos jų mokėjo, neužtektų nei vieno, nei dviejų vakarų. Kad išklausytume senelio gyvenimiškų pasakojimų, kiek jis visko matė, ką išgyveno, taip pat prireiktų nemažai laiko. Taigi saugoti ir puoselėti visa tai svarbu, kad išmoktume dalintis, būti bendruomeniškesni, taip, kaip mokėjo ir kokie buvo mūsų senosios lietuvių tautos atstovai“, – įsitikinęs pašnekovas. Arklio muziejaus vedėjas Mindaugas Karčemarskas pasidalino ir trečiojo, būsimo, muziejaus etapo vizijomis. O jose – muziejus su naujesnėmis veiklomis ir žmonėmis, kurie atvykę čia nesijaustų esantys muziejuje, o tiesiog įsijungtų į muziejaus kiemelyje verdantį gyvenimą.

Muziejaus teritorijoje gyvasis ir svarbiausias akcentas – žirgas / Daivos Čepėnienės nuotraukos
Muziejaus klėtelėje eksponuojami Jurgio Kazlausko darbai
Liaudies meno meistrų medžio drožiniai

Muziejaus vedėjas Mindaugas Karčemarskas muziejaus lankytojus pasitinka su kanklių muzika
Arklio muziejaus kieme skulptūros iš šieno

Kieme sukrautas šieno žaginys kai kuriems atvykusiems sukelia vaikystės nostalgiją
Kalvystės amatą Arklio muziejuje demonstruoja Vidmantas Banys
Niūronyse aukštaitiška troba ir močiutės gėlių darželiai

270 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.