Home » Protakos » Mūsų šviesa – didžiausia vertybė

Mūsų šviesa – didžiausia vertybė

Mūsų šviesa – didžiausia vertybė

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Mes kiekvienas turim savo šviesą: vieni blankesnę, kiti – ryškesnę, treti – sunkiai pastebimą. Nežinau, nuo ko priklauso tas ryškumas: gal nuo gimimo laiko, gal nuo mūsų asmeninių savybių, o gal nuo požiūrio į gyvenimą. Natūralu, kuo šviesesni esame, tuo ryškesne šviesa ir patys šviečiame.

Nijolės Trinkūnienės pirmieji mokykliniai metai prabėgo Šiūlėnų pradinėje mokykloje (Ignalinos r.). Vėliau Daugėliškyje baigė vidurinę mokyklą. Auklėtoja Onutė Česliokienė – žmogiškumo pavyzdys: būdama asmenybe, ji gebėjo puikiai suprasti kitus. Nors tuo metu vyravo sovietinė ideologija, tačiau ji visada buvo labai atjaučianti, rūpestinga. „Jos įskiepytas vertybes visada taikau pedagogikoje“, – džiaugiasi Nijolė ir priduria, kad auklėtoja buvo pirmoji, mokiusi pažinti savo kraštą (vėliau, jau besimokant VPI, daug puikių žinių gavusi iš dėstytojo Rimanto Krupicko). Nijolės kūryba liudija nepakartojamą mūsų krašto grožį: jos piešiniuose pavasarį patvinusi upė Rauketa, Kačergiškės Šv. Jono Krikštytojo ir Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčios; Šventosios kopos, Dringio, Ilgio ežerai, Vėžupis ties Padysniu, Mokyklos gatvė Daugėliškyje, Gaveikėnų malūno tvenkinys, Jonalaukio vila. Viskas jai miela, sava, pažįstama, nes artima.

„Kiek save atsimenu, tiek ir piešiu. Piešimo pradmenys gal su genų rinkiniu perduoti?“– garsiai svarsto Nijolė, Vilniaus Pedagoginiame Institute studijavusi geografiją ir kūno kultūrą, o vėliau, 1998 m., baigė ir Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto ir Dailės akademijos organizuoto perkvalifikavimo studijų Dailės specialybės kursą. Po studijų pradėjo dirbti Ignalinos Vaikų ekskursinės turistinės bazės direktore. Vyko reorganizacijos – keitėsi pavadinimai, keitėsi pareigos: dailės būrelio vadovė, orientavimosi sporto trenerė, dailės studijos vadovė, teko turėti ir dailės pamokų keliose rajono mokyklose.

„Pirmoji paroda? Ji buvo ypatingai minimali. Nedrąsi, kaip ir pirmoji, kaip ir pati pradžia…“ – dėsto Nijolė. Nors ji save įvardija peizažiste, tačiau nuostabus žydėjimas jos paveiksluose negali palikti abejingų…

„Augalus piešti mėgstu nuo vaikystės. Gal lėmė ir tai, kad mokykloje teko apipavidalinti daug stendų: mokytoja aprašo augalą, o man tekdavo jį nupiešti. Tie vaizdiniai juk pildosi: jauti, kad augalas gerai „patyrinėtas“. Iš tiesų – Gamta – didžioji kūrėja: jos pralenkti neįmanoma. Kiekviena lapo gyslelė, kiekvienas lapelis šneka apie save. Aš jų nemėgdžioju, tačiau visada norisi atskleisti augalo charakterį. Paveikslai su gėlėmis visur puikiai dera – jie negadina interjero“, – dalijasi įspūdžiais dailininkė ir teigia, jog susirgusi gėlių piešimo liga: aguonos, piliarožės, rugiagėlių laukai. Pasitikslinu, ar galiu diagnozuoti – aguonligę, piliarožligę, bijūnligę? „Taip, taip. Dar topinamligę ir pentinligę, ir lubinligę,“ – kvatoja Nijolė ir priduria: „čia gerosios ligos. Tarsi įsimylėjimai, kurie įkvepia.“ Ir pasakoja, jog buvo susižavėjusi mėlynais pentiniais – ta užburiančia jų spalva…

„Negaliu netapyti. Tada, kai sėdu piešti po ilgesnės pertraukos, pajuntu, kaip mažėja įtampa. Piešimas – tai ne darbas, tai poilsis. Kartais grįžtu namo po ilgų tapymų, jaučiuosi ir alkana, ir savotiškai pavargusi, tačiau tuo pačiu ir atsigavusi – pasikrovusi. Niekada neimu molberto labai pavargusi ar labai pailsėjusi – tik tada, kai jaučiu aurą, suvokiamą gal tik kūrėjui. Nesakyčiau, kad tai įkvėpimas. Įkvėpimą pažįstu: kai, rodos, tavo ranką kažkas vedžioja. Aišku, būna, kai reikia „pagauti“ tą patį darbingiausią momentą. Dabar esu vakarinis paukštis: nes vakaras – geriausias laikas, skirtas darbui. Jaunystėje buvau naktinis“, – liete liejasi šneka. Ir nors dailininkė nemananti, kad paveikslui „persiduotų“ nuovargis ar bloga nuotaika, tačiau ji pati pastebi, kad rankos tuomet pačios nekyla – negimsta kūrinys.

„Tai, ką turiu, dabar jau suprantu, jog atėję iš tėvų: mama mokėjo puikiai megzti, siuvinėti, nerti, dailiai dažė siūlus (dažant margučius (Nijolė organizavusi ne vieną margučių marginimo parodą ir seminarą) suformuoti perkeliamieji gabumai ypatingai pravertė dailininkei); tėvelis irgi buvo nagingas – namus mokėjo „sukirsti“; jis ir jo motina apylinkėse garsėjo kaip puikūs veltinių vėlėjai. Tik tėvas mažai tam laiko turėjęs“, – dalijasi mintimis dailininkė, kurios 25-oji asmeninė paroda „Mano kraštas akim išmylėtas“ dabar vyksta Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Nijolė atvirauja: „Kai ateina išsiilgta vasara, puolu į gamtą ir tapau. Man gražu žali peizažai. Labai vertinu Ignalinos apylinkių gamtą. Ir dalyvaudama pleneruose stengiuosi rinktis gražesnius motyvus, šviesesnius atspalvius. Žinau, kad kiekviename darbe lieka emocija ir sutiktų žmonių energetika.

Gamta – vienintelė, niekada neprarandanti savo žavesio visais metų laikais. Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis su aiškiai išreikštais keturiais metų laikais, todėl tas nepakartojamas grožis užburia: pavasario žydėjimas skraidina į kitą pasaulį, kitas erdves, sukelia širdies virpėjimą. Joninės – natūraliai žydinčios pievos: gamta pasipuošusi kaip jaunamartė. Vasara – javų laukai, juose išsibarsčiusios aguonos, rugiagėlės, vėliau išmintinga branda. Ypatingi ir peizažai. Rudenį šiugždantis auksas po kojomis – jau su gėlos virpuliu širdy. Žavu, kai giedra, kai šiurendami krenta lapai. Ir toks greitas virsmas – tik dvi savaitės: ir skubant Vėlinių link žemę jau gaubia rudai melsvi su pilkšva spalvų tonai, liudijantys didybę ir ramumą. Pavasarį, kol dar neišsprogę medžiai, švysteli violetiniai atspalviai… Žiema? Mėgstu net pūgą. Gražu, kai sninga, kai pusto. Patinka stichijos, romantika“. Nijolė, dailininkė ir mokytoja, švelniai varsto spalvingas mintis, kurios, rodos, paslaptingai atpėdina iš jos paveikslų ir apgaubia begaliniai miela šviesa.

„Dailės mokytojas ir dailininkas – nėra tapatu. Yra tik trečdalis sąlyčio taškų. Mokytojui pirmiausia reikia Dievo dovanos, kad galėtų perteikti vaikui žinias, dar reikia įdirbio ir pajautimo širdimi. Aišku, kaip dailininkui svarbūs ir techniniai dalykai. Jei dailininkas turi pedagogo gyslelę – jis tikrai bus mylimas vaikų“, – savo įžvalgomis dalijasi Nijolė, akcentuojanti, jog visada dirbusi mylimą, mėgiamą darbą. Paraginta, kad galėtų atestuotis eksperto vardui, sutiko, o peržiūrėjusi nuostatus, suprato, jog pasiekimų turinti labai daug. Nors kiekvieną mokinio laimėtą konkursą, kiekvieną dalyvautą seminarą reikėjo pagrįsti dokumentu (tam išeikvota daug laiko), tačiau ji nesigaili. 2018 m. patvirtintas Dailės mokytojo eksperto vardas. 2019 m. už praktinės veiklos nuopelnus, aktyvų ir kūrybišką darbą, mokinių pasiekimus, pilietiškumo, bendražmogiškų vertybių ugdymą, aktyvų dalyvavimą ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir visuomenėje Nijolė Trinkūnienė išrinkta Metų mokytoja.

N. Trinkūnienė

Nijolės mokiniai dažnai laimi įvairius respublikoje vykstančius konkursus, jų darbai eksponuoti ir kitose Europos šalyse. „Kaip tai pavyksta? Visada mokau ir akcentuoju kiekvienam, kad darbas būtų išbaigtas (nes daugumai vaikų tai pats sudėtingiausias procesas), mokau komponuoti, „valdyti“ įvairias technikas. Jeigu mokinys piešia su meile – dažnai jam pasiseka. Iš tiesų jaunesnio amžiaus mokiniams dažnai labai norisi kopijuoti jau dailininkų sukurtus personažus. Skatinu kurti. Vyresnieji jau turi savo „stilių“: vieni linksta į tapybą ar grafiką, kiti gerai įvaldę kompozicijos subtilybes. Būna, kad kartais mokinių nesudomina viena ar kita tema. Nors, rodos, visus mokai vienodai – aiškini tą patį, tačiau mokiniai pasiima labai nevienodai: vienas tik „praslysta paviršiumi“, o kitas – susirenka visus, net ir pačius mažiausius trupinukus. Tai labai priklauso ir nuo vaiko darbštumo“, – įtikinamai pasakoja mokytoja N. Trinkūnienė.

Nuotraukose – Nijolės Trinkūnienės paveikslai

190 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.