Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius: „Per pandemiją žmonės pamatė, kad miškas jiems išties reikalingas“

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius: „Per pandemiją žmonės pamatė, kad miškas jiems išties reikalingas“

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius: „Per pandemiją žmonės pamatė, kad miškas jiems išties reikalingas“

Kristina SAKAITĖ

Žygiai gamtos takais įvairiose šalies teritorijose pastaruoju metu taip išpopuliarėjo, kad vienu metu link gražesnio kraštovaizdžio ar įdomesnio gamtos objekto nusidriekia nebe dešimčių, o šimtų žygeivių eilė.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, vedantis ekskursijas atvykstantiems į Mindūnuose esantį Ežerų žvejybos muziejų ir privačiai, juokauja, kad Lietuvoje turbūt ne trys, o dešimt milijonų gyventojų – tiek žmonių Labanoro girioje kaip per karantiną dar nematė. Ne grybautojų, uogautojų, o vaikščiotojų…

Vienas iš nedaugelio gamtos gidų, žygeiviams padedantis tyrinėti gamtą, A. Gaidamavičius sako pasakojantis ne tik apie gražius paukštelius, gėlytes, bet ir apie gamtosaugines problemas, skiepija tausojantį požiūrį į miškus. Tokią švietėjišką veiklą vadina „mažo intensyvumo“, kurios rezultatai pasimato ne taip greitai, užtikrintai.

„Per pandemiją žmonės pamatė, kad miškai jiems išties labai reikalingi – ne medienai, bet kaip atokvėpio vieta“, – sako aktyvus gamtosaugininkas.

Pastaruoju metu į Ežerų žvejybos muziejųplūsta būriai lankytojų, nemaža dalis – dėl jūsų organizuojamų ekskursijų, žygių. Apie ką pasakojate čia atvykstantiems?

Nesvarbu, atvyksta žmogus 50-ties ar 5-erių metų amžiaus, dažniausiai jų žinios apie gamtą būna labai panašios. Todėl pasakoju viską.

Keliaujame maršrutu nuo muziejaus iki Mindūnų apžvalgos bokšto. Gamta yra toks dalykas, kurio nesurežisuosi, ir eidamas tuo pačiu keliu kiekvieną dieną nežinai, ką pamatysi.

Po gamtą reikia vaikščioti tyliai. Kai atvažiuoja didelės grupės, ekskursantai pirmiau išsiplepa tarpusavyje, o paskui pradeda klausyti. Kai Lenkijoje vaikščiodavau po tokias ekskursijas, tai gidai 10 km po kalnus vedžiodavo visai be tikslo, kad pavargtume ir nustotume kalbėti, o tik tada vesdavo ten, kur reikia. Aš taip nedarau, mano žygiai apskritai trunka apie 10 km.

Vienas iš mūsų naujesnių maršrutų – neseniai atidarytas labai gražus pažintinis takas – Ščiūro ragas. Tai pusiasalis tarp dviejų ežerų – Juodųjų ir Baltųjų Lakajų. Iš pradžių eini viena pakrante, o grįžti kita. Ten nuostabi vieta ir turbūt gražiausias kraštovaizdis Labanoro girioje. Abipus yra vanduo, šlaitai statūs, pusiasaliukai, išsikišimai, įlankos. Kai taką užtvėrė nuo automobilių – pastatė šlagbaumą – kai kurie molėtiškiai pyko, ypač žvejai, nes ten buvo patogu valtį nuleisti. Tačiau po tokio sprendimo nebeliko šiukšlių, takas atviras dviratininkams ir pėstiesiems, galima pasimaudyti, bet stovyklavimas uždraustas.

Visoje Labanoro girioje tik 3 pusiasaliai turi gamtos paveldo statusą: Ščiūras, Alnio ir Sarių ežeruose. Tokias vietas reikia labai saugoti. Nors turizmas geriau negu miško kirtimas, bet kai jis labai intensyvus, tada viskas nutrypiama. Atsimenu, atvažiuoja japonai, nuvedžiau juos prie ypatingos pušies, kuri iš dviejų kamienų suaugusi į vieną. Pasaulyje tokių medžių labai mažai, jiems priskiriama magiškų galių. O ten prie pušies „tualetas“ padarytas, popierių primėtyta. Man taip gėda buvo, kad pasižadėjau sau daugiau užsieniečiams nevesti ekskursijų. Lietuvių gal tokie vaizdai nešokiruoja, jie prie visko pripratę.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius / Kristinos Sakaitės nuotrauka

Mūsų poilsiavimo kultūra labai prasta, bet prie to prisidėjo ir valdžia, tiksliau, niekuo neprisidėjo, kad būtų kitaip. Nes jau 30 metų, kaip įkurti regioniniai ir nacionaliniai parkai, o stovyklavimas visiškai nesutvarkytas. Beveik nėra normaliai įrengtų stovyklaviečių, žmonės įrenginėja jas savavališkai, ilsisi ne ten, kur galima, tada kyla pykčiai. Kodėl nepasekus užsienio šalių arba privačios žemės savininkų pavyzdžiu, kai stovyklavietę išsinuomoti galima tiesiog el. svetainėje, atvažiuoti žinant, kad stovyklavietė tikrai bus laisva ir nereikės blaškytis nei apvažiuoti visus 300 Labanoro girios ežerų ar veržtis į draustinius, rezervatus, kad rastum laisvą vietelę. Valstybė ar urėdija galėtų gauti ir pajamų iš rekreacijos daugiau negu iš medienos.

Iš tiesų labai trūksta gamtos gidų, nes jų niekas neruošia. Norėčiau, kad žmonės, kurie domisi gamta, savo kraštu, nebijotų būti gamtos gidais ir galėtų parodyti tai kitiems. Nebūtina labai gerai viską žinoti, galbūt jie gali papasakoti apie piliakalnius, apkasus. Miškas ne tik gamta, bet ir mūsų kultūros paveldas.

Labai skatinu eiti į gamtą rugpjūčio mėnesį, rudenį ir net žiemą, nes Labanoro giria visais metų lakais nepakartojama, tik žiemą geriau tuo požiūriu, kad niekas nesikandžioja.

Kalbėjote apie stovyklavimo kultūrą, tiksliau, nekultūrą. Tačiau miškininkai sako, kad visai nebereikia šiukšliadėžių poilsiavietėse, kad poilsiautojai patys turi išsinešti viską, ką atsinešė. Ar ne per daug optimistiški lūkesčiai tikintis greitų permainų?

Nežinau, kiek kartų turi pasikeisti, bet lietuviui psichologiškai tuščias butelis yra sunkesnis negu pilnas. Šito taip paprastai neišgyvendinsi. Šiukšliadėžės būtinai reikalingos, jos turi būti prižiūrimos ir poilsiautojai patys turi už tai susimokėti.

Miške daugėja skardinių, gamtoje tai pati baisiausia šiukšlė. Savo kvapu ji privilioja tiek vabalų – sulenda visa raudonoji knyga – ir tampa jiems mirtina gaudykle.

Kai dirbau Labanoro regioniniame parke ekologu prieš kokius 15 metų, buvom padarę projektą –atliekų rūšiavimas stovyklavietėse. Tai buvo pirmas kartas Lietuvoje, kai stovyklavietėse atsirado specialiai skirtingoms atliekoms skirti konteineriai. Stovyklautojai labai pavyzdingai viską išrūšiuodavo. Jeigu sudarai poilsiautojams sąlygas, jie pasidaro tvarkingesni.

Labanoro regioninis parkas yra didžiausias regioninis parkas Lietuvoje, driekiasi per tris rajonus – Utenos, Molėtų ir Švenčionių, o direkcija panaikinta 2010 m. Palikta šį parką administruoti Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Išeina, kad parkas liko visiškai apleistas, be šeimininko. Tiesa, atsirado daug gražių rodyklių, nes buvo vykdomas europinis projektas.

Informacinė infrastruktūra dabar sutvarkyta tobulai, keliai irgi, net kur nereikia visur žvyruoja miško keliukus, bet iš tiesų ne turistams, o kad galėtų miškavežiai išvažiuoti, medieną lengviau išvežtų iš miško. Bijau, kad jeigu taip ir toliau, tai iš Labanoro tik rodyklės ir liks.

Ar pastebėjote, kad vis daugiau žmonių nori nors trumpam pabėgti į gamtą, populiarėja „laukiniai“ žygiai?

Per karantiną nebuvo kur pasislėpti miške – visur žmonės. Ir ne grybauti, uogauti atvažiavę, o vaikščioti po mišką, ko nebuvo niekada gyvenime. Kaip mano viena draugė pastebėjo – žmogus naikina žemės plaučius, o kai virusas pradėjo naikinti mūsų plaučius, žmonės pradėjo bėgti į gamtą gelbėdami save. Pandemija padarė didelę naudą, nes žmonės pamatė, kad miškai jiems išties labai reikalingi – ne medienai, bet kaip atokvėpio vieta.

Esate vienas aktyviausių Labanoro girios gynėjų. Gamta jums tokia artima todėl, kad augote miškų apsuptyje, ar tos pažiūros formavosi vėliau?

Aš manau, kad egzistuoja pašaukimas, kaip kunigo, gydytojo, taip ir gamtininko. Aš nesu gamtininkas nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 8 iki 17 valandos. Esu juo visą parą.

Mano požiūrį suformavo knygos. Skaitydavau gamtininkų knygas, populiariąją literatūrą apie gamtą. Labai gražūs Leonardo Grudzinsko apsakymai, jau antroje klasėje visas jo knygas perskaičiau. Ir kai po 20 metų sutikau jį gyvai, man atrodė, kad tai mano dvasinis tėvas. Mes taip susidraugavome, būdamas Vilniuje aš trejus metus pas jį beveik kasdien į svečius važinėdavau, jis gyveno Lazdynuose, Architektų gatvėje. Mes kalbėdavome apie gamtą, gamtosaugines problemas.

Dar buvo ornitologo Eugenijaus Drobelio knygos, dabar daug laiko gamtoje praleidžiame su biologu, gamtininku Broniumi Šablevičiumi. Jis jau 40 metų tyrinėja Labanoro girą, aš perimu jo žinias.

Anksčiau esate užsiminęs, kad taip pat norėtumėte parašyti knygą.

Tai mano svajonė, turiu planų net keletą knygų parašyti, bet vis dar kaupiuosi. Knygos rašymas yra toks dalykas, dėl kurio turi viską mesti, kokiai pusei metų nuo visko atsiriboti, užsirakinti ir nieko nematyti. Negali prišokamai rašyti. Mano gyvenimas kol kas per daug intensyvus knygos rašymui, daug lakstymo, ekskursijos, gamtosauginiai reikalai, bet anksčiau ar vėliau ateis momentas. Tie protestai jau atsibodo ir manau, kad beveik neduoda naudos. Gal reikia pamėginti kitą veiklą – skleisti idėjas šviečiant žmones. Iš pasaulio vis imdavau žinias, o dabar jaučiu poreikį atiduoti tai, kas susikaupė.

Kaip atrodytų Labanoro giria, jeigu žmogus nebūtų palikęs joje savo veiklos pėdsakų?

Jeigu miškas nepriklausomybės metais būtų saugomas kaip 1960 metais įkurti draustiniai, kuriuose buvo uždrausti visi kirtimai, turėtume Labanoro girią, kuri garsėtų pasaulyje kaip Belavežo giria ir, neabejoju, būtų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Didžioji dalis Labanoro girios dabar siektų 180–200 metų.

Labanoro giria pradėta saugoti 1960 m., o kai kurie jos ploteliai netgi tarpukariu. Tuo metu buvo įkurtas Kiauneliškio rezervatas. Tai seniausias Labanoro miško plotelis, jam yra 200 metų. Jeigu jis nebūtų saugomas, nebeturėtume gyvo pavyzdžio, kaip miškas savaime auga ir tvarkosi.

Po nepriklausomybės didžiausi miško pakenkimai susiję su privatizacija, žemių kilnojimu. Labai daug žmonių čia atsikėlė iš kitų vietų. Dar 1997 m. buvo priimtas įstatymas, kuris leido parduoti ne nuosavybę, o nuosavybės teisę, tokiu būdu žemėtvarkininkai patys privatizavo pusę Labanoro girios legaliais ar nelegaliais būdais.

Valstybiniai miškai dar buvo saugomi, kol girininkijas iš biudžetinių įstaigų padarė pelno siekiančiomis. Dabartinė reforma, kai urėdijos sujungtos į vieną, labai bloga. Dar daugiau miškininkų atleido iš darbo, jie dabar reikalingi tik kaip buhalteriai, kad paskaičiuotų medienos kainą. Eiguliai tapo ne tais žmonėmis, kurie mišką prižiūri, saugo nuo niekadėjų ir brakonierių, o pardavimų vadybininkais, kurių darbas yra palydėti iš Latvijos atvažiavusią fū į sandėlį, kad galėtų susikrauti medieną.

Aš vadinu šiuos laikus ekocidu, kai žudoma ekosistema. Nors mokslininkai prarėktu balsu skelbia, kad mes artėjame prie klimato katastrofos, iki šiol valdžia nesuvokė tokio paprasto dalyko, kad vieninteliai miškai yra gelbėjimasis nuo klimato kaitos. Elektromobiliai nieko čia neišgelbės.

Kokių retesnių rūšių pavyzdžius jau dabar galima dėti po stikliniu gaubtu kaip gamtos muziejaus eksponatus?

Dažnai nuvažiuoju į Ąžuolijos miško mokomąjį taką netoli Utenos, tas ąžuolynas išliko toks, nes yra labai ypatingoje vietoje – vienoje pusėje gili rėva, ten upė teka, o kitoje pusėje geležinkelis. Ąžuolyno neįmanoma iškirsti, nes neįmanoma privažiuoti. Tas nedidelis apie 60 ha miško plotelis parodo to krašto istoriją, kokia buvo Utena prieš kelis šimtus metų. Tokių storų ąžuolų niekur Lietuvoje nemačiau – ten jau muziejinis ąžuolynas.

Su gamtininku Broniumi Šablevičumi dabar labai intensyviai ieškome vietų, kuriose vis dar auga laukinės orchidėjos. Jų Lietuvoje yra apie 40 rūšių, bet labai sparčiai mažėja. Patikriname vietas, kur jų buvo rasta prieš 20 metų, nuvažiuojame, o ten nieko nėra. Norime apsaugoti nors retų augalų augimvietes, kad tos rūšys neišnyktų, nes suvokiau, kad pačio miško nebeapsaugosime.

Tarp rečiausių augalų yra ežerinė lobelija – jos visi lapai auga po vandeniu, o liepos mėnesį iš vandens iškyla stiebelis su varpelio formos baltais žiedeliais. Tokios lobelijos Lietuvoje auga trijuose ežeruose, du iš jų – Labanoro girioje.

Šilagėlių kažkada buvo pilnos pakelės, o dabar tik kai kur. Miškinės plikaplaiskės, kuri augdavo prie Baltųjų Lakajų ežero, daug metų neberandu. Tarp retųjų augalų – mažoji gegužraibė. Yra augalų, kurie randami tik šioje teritorijoje, pvz., siauralapė smiltė, įrašyta į raudonąją knygą, auga tik Rytų Lietuvoje. Grupė paparčių, kurie auga taip pat tik šiame krašte – varpeniai.

Beržą keružį galima vadinti Labanoro girios brangakmeniu. Jis užauga iki pusės metro aukščio, lapai smulkučiai – reliktas, užsilikęs nuo tų laikų, kai prieš 10 tūkst. metų pas mus buvo tundra.

Kas jus palaiko, kai matote, kad požiūris į gamtosaugą keičiasi per lėtai ar visai nesikeičia?

Baisiausias dalykas, kurio aš nenoriu sulaukti – prarasti idealizmą ir būti susitaikėliu. Su amžiumi žmogus pasikeičia – tampa pragmatikas, kuris į viską žiūri per naudos prizmę. Nenoriu pats tokiu tapti.

Ateinu į išverstą mišką (liepos 17 d. pas mus apie 100 ha medžių škvalas išvartė) – taip skaudu į tai žiūrėti. Draustinis, kuriame net kirsti negalima… Gamta kenčia ne tik nuo žmogaus rankų, bet ir nuo klimato kaitos. Pagalvojau, kaip būtų gerai užsimerkti ir galvoti: „Kas čia tokio?“ Atsiranda viduje tokia pagunda, jaučiu, kad viduje jau yra demonas, bet dar laikau jį užrakinęs ir nenoriu paleisti. Tų demonų mes turime kiekvienas, tik kai kurie su jais gyvena kaip draugai, o ne laiko uždarytus karantine.

Kas dabar vertingiausia Labanoro girioje?

Yra įrengta gražių pažintinių takų – ir Labanoro girios pažintinis takas, Ščiūro ragas, Peršokšnio pažintinis takas. Turime daug gražių pelkių, nuvedu ten vaikus, kad parodyčiau, jog pelkė – ne kažkas purvino, nešvaraus. Vasarą galima pavaikščioti basiems po tą linguojantį minkštą samanų apklotą, ežero liūną, pajusti nesvarumo jausmą.

Kaip juokuoju žmonėms: jeigu nori pažinti gamtą, eik į ją su Gaidamavičium, jeigu nori ją pajausti – eik basas.

Mes į gamtą žiūrime per vieną pojūtį – akis, bet daug ko nematome, nes visi kiti pojūčiai – lytėjimas, klausa, uoslė, skonis – išjungti. Gamtoje reikia liesti, ragauti.

Oras čia vaistinis, kvėpuokite giliai, jis gydo. Vydūnas nuogas vaikščiodamas po pušynus išsigydė tuberkuliozę. O mes pripratę namuose užsidarę gyventi neįkvėpdami pilnų plaučių ir nemaitindami savo smegenų deguonimi. Dabar atsiranda žmonių, kurie užsiima užsiima miško terapija, mokosi natūralių, paprastų dalykų. Jie tarsi žmonės po insulto, kurie mokosi iš naujo kalbėti, vaikščioti.

Ar vaikščiodamas po mišką renkate kokius augalus?

Ne tik renku. Daug fotografuoju – taip įamžinu viską, kas žydi, gal kada nors sudėsiu tai į knygą. Labai domiuosi vaistiniais augalais, kiekvienais metais prisirenku 100 rūšių vaistažolių – džiovinu sau ir dovanoju draugams.

Kol nesurenku visų vaistažolių, net kieme nešienauju, ten auga kraujažolės, bukalapė rūgštynė, tubė. Labai skani dirvuolės arbata, anglai labai mėgsta ją maišyti su juodąja arbata. Auginu visokiausių rūšių mėtų, melisų, žemenių.

Mėgstu vaistažolių arbatas – skanu ir naudinga. Kai gyvenau mieste, dirbau biuruose, kavą gerdavau litrais, bet ji dar labiau išsunkia jėgas. Gyvenimas mieste – gyvenimo etapas, kurio gailiuosi.

Labai geras kavos pakaitalas yra juodasis beržo grybas, toks gumbas, panašus į nuodėgulį. Jis turi tokį pat tonizuojantį poveikį kaip ir kava, tik nealina širdies.

Kai atvažiuoja draugai kompiuteristai, aš duodu jiems to grybo – kilogramais išsiveža.

Kaip rašė E. Šimkūnaitė, gydo ne pati žolelė, o jų mišiniai, ir padaryti tuos mišinius yra atskiras menas. Patyriau, kad savo nieko nereikia prikurti, nes tie mišiniai gamtoje mėgsta vienas kito draugiją. Nueini į čiobrelių pievą, netoli rasi bruknių, mėlynių, aviečių, visa tai sudėk, dar žemuogėm papildyk – taip gerai dera skonis ir poveikis.

Mindūnų apylinkės / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Vadovaujate Labanoro klubui, kokias veiklas su bendraminčiais planuojate artimiausiu metu?

Vienas artimiausių darbų rudenį – planuojame iškelti 100 inkilų pelėdoms.

Kitą sumanymą įgyvendinti užtruks ilgiau – ieškome nusipirkti plynai iškirstą kirtavietę ir atsodinti kitaip, negu paprastai atsodina. Natūraliai Lietuvoje auga apie 50 rūšių medžių, o iš to, ką sodina, galima susidaryti įspūdį, kad tik 2–3 rūšys.

Eilėmis sodina pušaites, eglaites, o mes norime atkurti mišką natūraliai, kad ten būtų retesnių medžių – laukinių vyšnių, uosių, kurie labai nyksta dėl klimato kaitos, maumedžių, bukų, klevų, liepų, ąžuolų, guobų, gudobelių, dygiųjų slyvų. Tai būtų kaip gyvas pavyzdys, kokie medžiai auga Lietuvoje.

Dabar labai propaguoju sodinti į kirtavietes miškines obelis, kriaušes – tai laukiniai vaismedžiai, kurie tūkstančius metų augo Lietuvoje, kai dar žmonių čia nebuvo. Laukiniais vaisiais, uogomis maitinasi daug gyvūnų.

Tai maži konkretūs mūsų klubo darbeliai, o pagrindinė veikla – reaguoti į tai, kas vyksta negero. Šią vasarą – per Jonines ir liepos 17 d. – miške buvo 2 škvalai. Mes pasiūlėme, kad planuotus kirtimus Labanoro girioje atidėtų bent porai metų, kad miškas atsigautų.

Taip pat siūlėme nekirsti senesnių nei 150 metų miškų bei augančių prie pat kaimų. Į kai kuriuos mūsų siūlymus atsižvelgiama.

Grįžkime į Ežerų žvejybos muziejų – ar jame bus daugiau „gamtos“?

Jeigu nepakiš kojos reformos, šį muziejų norėtume padaryti Ežerų muziejumi, ne tik žvejybos. Ežerai yra Utenos krašto identiteto dalis. Svarbiausia – atsirastų akvariumai su ežerų žuvimis, kurių mūsų ežeruose 50 rūšių. Manau, kad tai būtų Jūrų muziejaus atitikmuo, tik viskas apie ežerus. Tai būtų didelis traukos objektas, bet reikėtų didelių investicijų.

Viena iš ežerų muziejaus funkcijų būtų gamtos istorijos tyrinėjimai. Ežerai kaip gamtos biblioteka, ten lyg kompaktinėje plokštelėje sukaupta visa informacija. Sluoksnis po sluoksnio ežero dugne kaupiasi nuosėdos, kartu nusėda ir žiedadulkės. Kai dariau dugno gręžinį, supjausčiau tuos mėginius gabaliukais, tyrinėjau žiedadulkių sudėtį ir sužinojau, kokie augalai čia augo prieš 12 ar 5 tūkst. metų, kaip keitėsi Labanoro giria, galėjau atsekti, kada žmonės čia atsikraustė, kada vyko lydiminė žemdirbystė ir kt.

Apie gamtą, kaip ir apie žmogų negali nieko doro pasakyti, jeigu nežinai jos praeities.

Kertuojai / Andrejaus Gaidamavičiaus nuotrauka
Kertuojai / Andrejaus Gaidamavičiaus nuotrauka
Lūšis / Andrejaus Gaidamavičiaus nuotrauka
Andrejaus Gaidamavičiaus nuotraukos
164 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.