Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Utena fotografijose – miestas ir žmonės

Utena fotografijose – miestas ir žmonės

Utena fotografijose – miestas ir žmonės

Kristina SAKAITĖ

XIX–XX a. fotografijose užfiksuotos visuomeninio, kultūrinio, politinio gyvenimo akimirkos, šeimos šventės, portretai, miesto vaizdai padeda atkurti to meto dvasią, vizualizuoti istorinius įvykius.

Utenos kraštotyros muziejaus pagrindiniame fonde saugoma daugiau nei 10 tūkst. originalių fotografijų, virš 5 tūkst. negatyvų. Dar apie 20 tūkst. eksponatų – kopijų ir prastesnės kokybės fotografijų ir negatyvų yra pagalbiniame fonde. Vos 5–7 proc. eksponatų patenka į ekspozicijas. „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams siūlome retą galimybę pasižvalgyti po unikalias fotografijas, saugomas Utenos kraštotyros muziejaus fonduose, ir palyginti, kaip miestas pasikeitė.

Istorija kuriama šiandien

Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Rolanda Gudynienė sako, kad į fondą patenka įvairių laikotarpių fotografijos – nuo pirmųjų kadrų carizmo laikais iki šių dienų. Itin vertingos fotografijos, turinčios metriką: kas joje pavaizduota, kelintais metais fotografuota, kas fotografavo, kam priklausė, radimo vieta, kokiame albume ji buvo. „Yra portretinių nuotraukų, su dedikacijomis, fotografo antspaudu kitoje pusėje, ranka rašytais žodžiais mylimai ar mylimam, kokių dabar labai retai kam rašoma. Visi įrašai suteikia informacijos ir didina nuotraukos vertę. Žinoma, muziejuje atsiduria ir paslaptį saugantys eksponatai – kartais žmonės griauna namą, randa apgraužtą albumą su senomis nuotraukomis ir nepažįstamų žmonių atvaizdais.

Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Rolanda Gudynienė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Laikotarpis svarbus, senesnės nuotraukos savaime unikalios, tačiau muziejuje atiduria ir šių dienų fotografijos. Metai greitai prabėga. Nuo Sąjūdžio laikų prabėgo vos keli dešimtmečiai, ir tai tapo istorija. Tuo metu dar nebuvo tiek fotoaparatų, nuotraukų irgi nėra labai daug. Arba užfiksuoti neseni įvykiai – partizano A. Kraujelio laidotuvės. Šiandien daryta nuotrauka rytoj taps istorija“, – kalba muziejininkė.

Seniausios Utenos kraštotyros muziejuje saugomos datuotos fotografijos 1902–2003 m., tačiau tarp nedatuotų nuotraukų gali pasitaikyti dar senesnių, darytų XIX a. pabaigoje.

Fotografas atvažiuodavo iš Kauno

Fotografija Lietuvoje atsirado XIX a. pirmoje pusėje, Utenoje tuo metu dar nebuvo fotografų, nuotraukos buvo daromos Vilniuje. R. Gudynienė pasakoja, kad nemažai Utenos krašto gyventojų XX a. pradžioje yra įamžinęs Ivanas Sveberka. Iš Kauno atvykęs fotografas fotografuodavo žmones, vėliau šalia vyravusios portretinės fotografijos atsirado miesto vaizdų, visuomenės suėjimų, renginių, mokyklų nuotraukų. Muziejuje saugomi unikalūs I. Sveberkos užfiksuoti kadrai su Utenos bažnyčia, Utenos keturklasės mokyklos bei Kuktiškių mokyklos mokiniais ir mokytojais, kompozitorius J. Gruodis su uteniškiais, kelios nežinomų šeimų nuotraukos.

„Tuo laikmečiu fotografija buvo nepaprastai brangi. Žmonės, kurie fotografuodavosi, pasipuošdavo, apsirengdavo ką turėjo geriausio, nes tai buvo įvykis, kuris paprastai nutikdavo kartą gyvenime, tik turtingesni turėdavo daugiau progų įsiamžinti. Pirmųjų fotografijų pateikimas irgi būdavo ypatingas – jas paklijuodavo ant tam tikrų atspalvių kartonėlio, įrėmindavo“, – apie fotografijos pradžią Utenos krašte pasakojo muziejininkė.

Fotografijos į muziejų atkeliauja iš senų albumų – taip žmonės siekia išsaugoti savo giminės atminimą. Kai kurie nuotraukų originalai taip ir lieka šeimos archyvuose, tačiau muziejui leidžiama pasidaryti kopijas. Po 1990-ųjų į fondus nugulė daug nuotraukų iš tremties, tarp jų ir K. Vilkicko, nublokšto į Krasnojarsko kraštą su šeima, tremtyje daryti negatyvai. Anksčiau muziejaus fotografijų fondą pagausindavo ir etnografinės ekspedicijos, žmonės dovanodavo ne tik senas nuotraukas, bet ir buities daiktus. Tuštėjant kaimams, ekspedicijos tapo retas reiškinys.

Dalis eksponatų iškeliauja į nacionalinius muziejus

Tarpukariu Utenoje fotografija jau nebuvo stebuklas – veikė net fotografijos reikmenų parduotuvės. 1939 m. Utenos kalendoriuje skelbiama reklama, kad „Žibinto“ knygyne prekiaujama fotografijos priemonėmis. Utenoje fotografijas darė keli fotografai, įsikūrę Kauno, Utenio gatvėse. Tai L. Dembo, S. Choras, T. Milis, M. Katinaitė, Goršeinas, jie savo nuotraukas žymėdavo antspaudėliais. „Kai kuriuose nurodomas ir adresas, pvz., „Foto S. Choro. Utena, Kauno g. 33“, „Fotografija M. Katinaitės Utena, Utenio g. 3“. T. Milis savo nuotraukų antroje pusėje žymėjo fotografijų numerius, datas. L. Dembo daugiausiai fotografavo miesto vaizdus, S. Choras – portretus. To meto fotografijos padeda atgaivinti laikmečio dvasią, atkurti Utenos gyvenimo vaizdą, atsekti istorinius įvykius.

Tarpukario metais fotografų atsirado ir mažesniuose miesteliuose: Tauragnuose – L. Dainys, K. Gineitis, Užpaliuose – Ch Halberštatas“, – pirmuosius Utenos fotografus pristato R. Gudynienė.

Pokario metais vienas iš pirmųjų fotografų Utenoje buvo iš Sudeikių kilęs Juozas Kazokas (1902 – 1970 m.), muziejuje likę nemažai jo negatyvų. Pradėjęs fotografuoti jaunystėje ilgus metus fiksavo miestą ir jo apylinkes, mokyklų bendruomenes, šeimynines šventes, laidotuves ir vestuves, krikštynas, įvairius pobūvius.

Į miesto fotometraštį sugulė Vytauto Kalasausko, įamžinusio miesto renginius, žmones, pastatus, nuotraukos.

Ilgą laiką Utenos kraštotyros muziejus turėjo savo fotografą. Apie 1980-uosius fotografu dirbo Stasys Karanauskas, muziejaus patalpose jis turėjo fotolaboratoriją su didintuvais, ryškalais. Fonde atsidūrė daug jo darytų negatyvų su miesto vaizdais. Didžioji dalis muziejų ir dabar turi fotografus, kurie fiksuoja ne tik įvykius, miesto vaizdus, bet ir muziejaus eksponatus – archeologijos radinius, etnografinius daiktus ir kt.

Prieš keletą metų muziejaus fondą papildė Spitrėnų dvarininkų Baleišių nuotraukos, kurias padovanojo Gineičių dukra.

„Kai sovietmečiu buvome regiono muziejus, rinkome medžiagą ir iš aplinkinių rajonų, dabar labiau orientuojamės į Utenos kraštą, bet jeigu žmogus atneša, pasiimame ir kito rajono vaizdų ar žmonių nuotraukas.

Buvęs muziejaus direktorius B. Juodzevičius mus mokė žiūrėti į tai plačiau, galbūt kai kurie eksponatai neliks mūsų muziejuje, o atsidurs didžiuosiuose muziejuose, o rinkiniais galės pasinaudoti žymiai daugiau žmonių. Tarkime, Miškinių albumą, jo nuomone, geriau saugoti Vilniuje Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kad būtų plačiau prieinamas.

Mums būtų labai įdomu turėti fotografo Vytauto Augustino, kilusio iš Leliūnų, nuotraukas. Jo fotografijos labai įvairios, ne tik iš mūsų krašto. Jis fotografavo miestų ir miestelių architektūrą, gamtovaizdžius, kariuomenės manevrus, tautos šventes…

1939 m. spalio 27–29 d. jis drauge su Vilniaus rinktine dalyvavo žygyje į Vilnių, užfiksavo trispalvės vėliavos iškėlimą Pilies bokšte. Prasidėjus karui, jis nufotografavo Leliūnų gyventojus, deginančius sovietinę atributiką. Paskui emigravo į JAV, susikrovęs negatyvus į medinį lagaminėlį. Atkūrus nepriklausomybę grįžo į Lietuvą, su tuo pačiu lagaminėliu parsivežė negatyvus ir viską padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Mes negalime priekaištauti, kad jie atsidūrė ne mūsų muziejuje – būtume savanaudžiai. Dabar eksponatai prieinami didesniam žmonių ratui. Svarbu, kad

tokie darbai apskritai būtų išsaugoti“, – kalbėjo muziejininkė R. Gudynienė.

Besikeičiantis miestas

Muziejininkė sakė negalinti išskirti vienos įstrigusios nuotraukos – kartais labiau įsimena užfiksuoti vaizdai, kartais – nuotraukų atsiradimo istorijos. Anot pašnekovės, įdomu tai, kad nuotraukose matyti, kaip keičiasi miestas, anksčiau buvusius pastatus keičia kiti. Štai Kazoko negatyvuose užfiksuotas restoranas „Singapūras“, stovėjęs dabartinio miesto parko teritorijoje, netoli dabartinių „Senukų“. Dabar buvusio restorano net pėdsakų nebeliko, nors buvusių lankytojų dar būtų įmanoma surasti. „Bet kuris miesto vaizdas ar žmogus unikalus, yra daug mielų nuotraukų, tiesa, kai kurios susijusios su liūdnais mūsų istorijos įvykiais. Tai partizanų išniekinti kūnai miestelio aikštėje, tačiau mes džiaugiamės, kad tai nenueina užmarštin.

Pirmosios nuotraukos gražios ir kokybiškos, gerai išsilaikiusios. Štai daktaras Svilas su žmona, mokytojai, visuomenės veikėjai. Iš nuotraukų susidėlioja jų gyvenimas, buitis. Mokytojai Baltakiai iš Užpalių fotografuoti kambaryje – galima susidaryti įspūdį apie tuometinę inteligentų buitį. Nuotraukose išliko tų šviesių žmonių, kurie buvo sunaikinti, prisiminimas.

Kaip šviesus to meto inteligentų pavyzdys man išliko ir mokytojas Kardonas iš Leliūnų – šaulys, visuomenininkas. Prieš keliasdešimt metų dar ateidavo į muziejų. Sovietmečiu eidavo gatve su skrybėle ir lazdele, atrodydavo kaip žmogus ne šio pasaulio – ta laikysena, pasisveikinimas, kalba – tikrojo inteligento“, – žmonių ir fotografijų istorijas prisimena muziejininkė R. Gudynienė.

Karas, gaisrai paliko žymes miesto architektūroje ir vystymesi. Pokariu miestas tiesėsi pamažu – buvo statomos smulkios gamyklos, elektrinės, veikė stalių dirbtuvės, pieninės, malūnai ir kt. Tik apie 1970-uosius pramonės įmonės užaugino Uteną iš mažo miestelio į regiono centrą.

Fotografijose užfiksuotos pirmųjų Utenos gamybos įmonių statybos, remonto dirbtuvės, kylanti nauja ligoninė Aukštakalnyje, tuo metu turbūt didžiausia ne maisto prekių parduotuvė, liaudyje vadinama „univermagu“.

Šioje fotografijų ciklo dalyje „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams pristatome pluoštą 1945–1972 m. fotografijų, kuriose pirmosios gamybos įmonės, besikurianti pramonė, kylantys pirmieji pastatai – ligoninė, parduotuvės, žymusis to laikmečio „univermagas“ ir kt.

Kitoje dalyje pristatysime fotopasakojimą apie praėjusio šimtmečio Uteną.

Utenos vaistinė Kęstučio g. apie 1960 m. /Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotraukos
Utenos miesto stadionas šalia Dauniškio ežero apie 1955 m.
Utenos vartotojų kooperatyvo drabužių ir avalynės skyrius
Utena, senoji pieninė apie 1970 m.
Utenos pieninės darbuotojai, 1953 m.
Senoji Utenos autobusų stotis
Utenos mėsos kombinato statyba, 1973 m.
Utenos trikotažo fabriko statyba, 1966 m.
Utenos trikotažo fabriko siuvimo cechas, 1969 m.
LEKG elektrinių rankšluosčių surinkimo cechas
Po karo statomi elektros stulpai Kauno gatvėje
Utenos pramonės rajono katilinės katilo statybos pradžia, 1972 m.
Utenos malūno mašinistas Šukys, 1953 m.
Kastinių durpių gamyba 1955 m.
Utena, J. Basanavičiaus gatvė, 1961 m.
Naujasodžio hidroelektrinės pastatas, 1947 m.

Utenos maisto parduotuvės Nr. 10 darbuotojai, 1962 m.
Utenoje baigiama statyti universalinė parduotuvė – „univermagas“, 1967 m.
Universlaalinė parduotuvė 1971 m.
Statomas plytų fabrikas Narkūnuose, 1962 m.
Utena, „Aukštaičių“ restoranas apie 1970 m.

Utenos siaurojo geležinkelio stotis, 1977 m.
Utenos elektrinė iki 1965 m.
509 Iš viso matė 14 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.