Home » Protakos » Apie du sodus

Apie du sodus

Apie du sodus

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Šiųmetis pavasaris, pavėlavęs keliomis savaitėmis, neleido ilgiau pasidžiaugti lietuviškų sodų žydėjimu, prausė lietumi, lyg norėdamas atitolinti vasaros karštį. Bet tai tik laiko properšos, primenančios atrakcionų parko juokų ir siaubo kambarių emocijas, kurias norėdavo patirti daugelis vaikų. Gamta turi gebėjimą prisivyti savąjį laiką, o žmogus, matyt, tik gyvenimo saulėlydyje geba tai įvardyti, jei už jį kiti to nepadaro anksčiau…

Ką šiandien mums pasakytų profesorius P. B. Šivickis?

Kultūros dienos ir Tarptautinės paminklų apsaugos dienos sandūroje mėginau prisiminti ir dingusius, ir esamus objektus. Kaip Vladas Drėma parašė apie „Dingusį Vilnių“, taip Vidas Poškus parašė apie „Nedingusį Vilnių“, taip ir mes, žvelgdami iš praeities ir dabarties perspektyvų, galime žvilgtelti į dabartį ir tuo pačių dirstelti į „dingusius Molėtus arba Molėtų krašto objektus“. Vienas tokių objektų galėtų būti akademiko Pranciškaus Baltraus Šivickio įkurtas obelų sodas Grabuosto ežero saloje. Juolab, kad neseniai pasirodė dr. Laimos Petrauskienės knyga „Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968“, kuri, jei ne pandemija, būtų sutikta ir Molėtų viešojoje bibliotekoje. Juolab, kad kitąmet, rugsėjo 30-ąją, profesoriaus 140-osios gimimo metinės.

Gydytojas Kęstutis Pangonis /Autorės nuotraukos
„Baltų sodo“ fragmentas – skulptūrų ratas

Prieš trejetą dešimtmečių viena pirmųjų aplankytų Molėtų rajono vietovių, pasiekta laiveliu, su kolegomis Remigijumi Gražiu, Algirdu Meilumi ir Algimantu Boratinsku, ir buvo šitoji sala, apipinta įvairiomis legendomis ir žmonių prisiminimais. Šiandien, benagrinėdama Molėtų bibliotekos kraštotyros fonde sukauptą medžiagą, suradau ir buvusio KPI studento V. Venslovo (gaila, kad anksčiau „nebuvo mados“ rašyti visą vardą, o tik pirmąją jo raidę) referatinę apžvalgą „Akademikas Pranciškus Šivickis“, rašytą 1990 m., o darbo vadovė buvo tuo metu bibliotekoje dirbusi Danutė Šeikienė. Akį patraukia gražios rašysenos anotacija, kurioje kalbama apie trumpai išdėstytą buvusio VDU profesoriaus P. Šivickio biografiją, mokslinės veiklos kryptis bei mokslininko prisirišimą prie Molėtų krašto gamtos, paprastų kaimo žmonių. Stebina tai, kad šio darbo tikslas ir buvo jį parašyti Molėtų rajono miesto centrinės bibliotekos kraštotyros skyriui. Tad buvusios bibliotekos vadovės ir studento sumanymas buvo puikus tam laikmečiui. Šių žmonių dėka turime Lietuvą ir Molėtų kraštą garsinusio mokslininko, jo darbų krypties apžvalgą. Morfogenezė, hidrobiologija, malokologija, parazitologija, ornatoparazitologija, pedobiologija, genetika, terminologija – tai tos sritys, kuriomis domėjosi prof. P. Šivickis, dirbdamas Filipinų, Kauno ir Vilniaus universitetuose. Kad jis reto darbštumo ir užsispyrimo žmogus, studijavęs net 7 JAV universitetuose ir įgijęs plataus profilio biologinį išsilavinimą, pasakojo ir jo viena dukterų Vilniuje, su kuria kalbėjomės ir apie tėvo įkurtą sodą ežero saloje, ir jo ateitį… 1928 m., sugrįžęs į Lietuvą, P. Šivickis pradėjo domėtis smulkiąja Lietuvos ežerų fauna. Tų pačių metų pabaigoje iš skelbimo sužinojęs, kad Molėtų valsčiuje Grabuosto ežero Lazarių saloje parduodamas 13,5 ha sklypas, jis jį nusipirko. Ten įkūrė lauko darbų laboratoriją, kuri pasitarnavo ir mokslo darbams, ir poilsiui. 1933 m. P. Šivickis savo lėšomis organizavo pirmąją ekspediciją gėlųjų vandenų faunai tirti. Su studentais tyrinėjo ne tik Grabuosto ežerą, bet ir išvaikščiojo Bebrusų, Ilgio, Kirneilio, Kamastos, Luokesos ežerų pakrantes.

Nors saloje, kaip sako amžininkai, jau buvo pasodintas sodas dar Didžiokų dvaro savininko Jelenskio, bet „amerikonas Šivickis jį perdarė „pagal savo planą“. Sodino naujų obelaičių, įvairių vaiskrūmių, pastatė sodo vaisių saugyklą, išplėtė sodininko namelį. Čia vasarodavo su šeima. Buvo nupirkęs už 7 tūkstančius litų dar 17 ha žemės, bet jo planus sujaukė 1940-ųjų įvykiai. Karo metais jis toje saloje ir gyveno, o paskui, kai jo žemes atidavė kolūkiui, ten buvo įkurtas ir bitynas. Pasak gydytojos Marijos Apeikytės, kuri bičiuliavosi su profesoriaus žmona, buvusia Molėtų progimnazijos mokytoja Petronėle Rimkute: „P. Šivickis, kaip retas žmogus, mokėjo gėrėtis gamtos pasauliu. Jis galėdavo neatitraukdamas akių ilgai žiūrėti į sprogstantį pumpurą, besiskleidžiantį žiedą. Ir jo žvilgsnis tuo metu buvo pilnas vaikiškos nuostabos.“ Tačiau sala, pasak gydytojos, finansiniu požiūriu profesoriui buvus nuostolinga. „Jis daug santaupų atidavė obelaitėms, vaiskrūmiams pirkti, sodo priežiūrai. (Beje, sodą prižiūrėjo inturkiškis Stasys Kleniauskas J. M.) Per tą laikotarpį sodas keliskart smarkiai nukentėjo nuo šalčių ir naudos nedavė. Tik 1940 m. profesorius gavo neblogą derlių, išmokėjo skolas ir ruošėsi kartu su žmona, pakvietęs ir mane, kelionei į Vakarų Europą. Jį ypač viliojo Šveicarija. Tačiau 1941 m. prasidėjęs karas viską apvertė aukštyn kojomis.“ Panašiai „apverstomis kojomis“ dėl pandemijos šiuokart jaučiasi ir visas pasaulis. Įdomu, ką mums šiandien apie šią situaciją pasakytų profesorius, moliuskų tyrėjas? Juk jau anuomet prof. P. Šivickis galėjo pasakyti, kurie moliuskai yra augalų kenkėjai, kurie gyvūnų ligų platintojai. Anot mokslininkės Onos Atlavinytės, jį domino visas knibždėlynas, visa gyvybės įvairovė, kurią slėpė žemė. „Ką matome – įdomu, bet dar įdomesnė ta gyvybė, kurios nematome“, – sakydavo mokslininkas. Šiandien Pranciškus Baltrus Šivickis – pripažįstamas „hidrobiologijos, veterinarijos parazitologijos, malakologijos, dirvožemio zoologijos pradininku Lietuvoje. Jo vardas suteiktas Ekologijos instituto Helmintologijos laboratorijai, auditorijai Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo arkadoje yra profesoriui skirta memorialinė lenta, Lietuvos mokslų akademijoje įsteigta profesoriaus vardo premija, Vilniuje jo vardu pavadinta gatvė, taip pat Pranciškaus Šivickio vardu Lietuvos ir užsienio tyrinėtojai pavadino kelias bestuburių gyvūnų rūšis…“ Na, o Molėtų krašto žmonės dar mena profesorių ir jo obelų sodą saloje, naujųjų šeimininkų pavadintoje tiesiog „Obuolių sala“.

Ar kada buvote „Baltų sode“?

Kad ir koks bebūtų sodas, lietuvio širdžiai jis turėtų būti gražus bet kuriuo metų laiku, o ypač skriejančių ir kvepiančių žiedų pavasary bei vario dangumi žėruojančiais, ryškiaspalviais obuoliais. Tačiau šis sodas visiškai kitoks, kaip ir jo sumanytojas gydytojas Kęstutis Pangonis. Ar kada buvote „Baltų sode“ ir matėte pražydusią akmens rožę?

Jei kas pasakytų nuvažiuoti į daktaro Kęstučio Pangonio sodą, įdomu, kur gi jūs jo ieškotumėte: Giedraičiuose, Molėtuose, Alantoje, o gal Utenoje? Sąmoningai išvardinau keturis jo darbo vietų taškus. Pirmiausia, baigęs Kauno medicinos institutą, jis dirbo Giedraičių ligoninės gydytoju, o nuo 1976-ųjų iki 1991-ųjų metų – Alantos ligoninės vyr. gydytoju, paskui iki 1999-ųjų buvo Molėtų centrinės ligoninės vyr. gydytoju, o iki dabar dirba gydytoju Utenos ligoninėje. Turbūt vienodai jį pažinojo alantiškiai ir molėtiškiai, o tiems, kam neteko pakliūti į gydytojų rankas, jį vis tiek įsiminė iš dalyvavimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, nes jam teko būti Alantos apylinkės ir Molėtų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku. Taigi, gražiausi, pilni veiklos metai buvo tuomet, kai gydytojas su šeima gyveno Naujasodyje, kur gimė ir augo vaikai, kur Naujasodžio pradinės mokyklos mokytoja dar dirbo ir jo žmona Danguolė. Užaugus vaikams ir nebelikus ankstesnių darbo vietų, teko keisti ir gyvenamąją vietą, tad šiuo metu gydytojas gyvena Utenoje. Tačiau šiame mieste nerasite daktaro įkurto sodo, vadinasi ieškojimams lieka Molėtų rajonas, tikėtina, Alanta. Tačiau ir čia neprašaukite pro šalį. Važiuodami nuo Molėtų link Alantos, pravažiavę Avilčius, nepralėkite – čia jus pasitiks įvairaus dydžio akmenys-paminklai, kviečiantys į Baltų sodą.
„Baltų sodas“ ir yra daktaro Kęstučio Pangonio sugalvotas atminties ir padėkos parkas mūsų tautai.
Kai prieš 17 metų jis nusipirko 2 ha žemės gabalėlį, galvojo pasodinti ąžuolų giraitę. Prisirinko gilių iš visos Lietuvos ąžuolų galiūnų ir pasodino savo darže Naujasodyje. Sako, žemė buvus labai gera, ir ąžuoliukai beveik 100 procentų sudygę, kuriuos jis ir perkėlęs į šį parką. Kai Lietuva minėjo savo 100-metį, o daktaras 70-metį, tuomet ir pastatė pirmuosius paminklus – Vytį ir ąžuolo lapą. Po metų pastatė ratą Lietuvos istorijai, o pernai didžiausią dėmesį skyrė baltų tematikai. Atsirado masyvūs paminklai, viename jų – baltų gentys XII a. su akmenyje iškaltu žemėlapiu, kitame – paminklas Latvijai, kiek tolėliau – Lietuvos tautai su iškalta tautiška Vinco Kudirkos giesme – Lietuvos himnu ir atskiri paminklai, simbolizuojantys Lietuvos kančią ir Viltį, įprasminti Rūpintojėlio ir Angelo skulptūrose.

Pasak Kęstučio Pangonio, į šį parką investuojančio savo idėjas ir lėšas, „Baltų sodo“ pagrindinė mintis yra papasakoti apie baltų tikėjimą, kuris buvo pirmapradis lietuvių tikėjimas, turėjęs ilgą savo istoriją, todėl ir įvardijamas „baltų tikėjimu“, nes pagonybė – bendrybė, o baltų tikėjimas buvo genties vienybės pagrindu, jėgos centru. Nepaisant to, kad šis tikėjimas kito, jis tebėra svarbus žodžio vidine atspara ir jėga visam gyvenimui. Europoje, pasak K. Pangonio, jis yra geriau suprantamas, todėl tikėtina, kad „Baltų sodas“ paskatins labiau domėtis ir mus pačius savo tautos prigimtine kultūra.

Negailėdamas nei laiko, nei pinigų, gydytojas K. Pangonis ir toliau puoselėja mintį, kaip plėsti šio parko idėją, todėl ateityje tikisi, kad atsiras koks statinys-pastogė, bus galima paskaityti poeziją ar kokį koncertą surengti. O jam pačiam šis parkas jau pasitarnauja kaip giminės susibūrimo vieta. Tai reiškia, kad pirmiausia čia renkasi žmonės iš Radviliškio, Varnių, iš kur kilę Pangoniai, jų vaikai su šeimomis, gyvenantys Vilniuje, ir ketvertas anūkų.

Savaitgaliais, kai tik yra galimybė, daktaras atvyksta iš Utenos ir darbuojasi palei tvenkinius, minimalistinėmis priemonėmis ir fizine jėga bando palaikyti tvarką savo įkurtame sode. O juk būtų puiku, jei kas nors draugiškai padėtų ir žolę nušienauti, ir palaikyti tvarką. Juk jau dabar parkas galėtų pasitarnauti kaip netradicinė erdvė edukacinei veiklai ar istorijos pamokai, nekalbant jau apie renginius, susijusius su Lietuvos atgimimu…

Pirmas įspūdis, dirstelėjus į parką, gali ir ne visiems patikti, nes primena paminklus kapinėse, tačiau paskaičius tekstus, supranti, kad čia surašyta mūsų tautos istorija paprastuose lauko rieduliuose būtų sunkiai įskaitoma, todėl kaip tik toks pasirinkimas ir pasiteisina, galvojant apie išliekamąją žodžio – istorijos vertę. Kol kas pora skulptūrų – dekoratyvinė akmens rožė ir suolelis „Baltų sodas“ yra uteniškio Rimanto Greičiūno. Pagrindinis paminklų ir skulptūrų autorius, išpildantis daktaro norus, yra skulptorius Valentinas Šimonėlis, kurio sukurtas paminklas lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje 610-osioms metinėms paminėti, nukeliavo į Griunvaldą Lenkijoje.

Grabuosto ežero saloje 1939 m. (P. B. Šivickis pirmas iš kairės) / K. Pangonio smeninio archyvo nuotrauka

178 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.