Home » Protakos » Pusė šimtmečio vienuolės keliu

Pusė šimtmečio vienuolės keliu

Pusė šimtmečio vienuolės keliu

Giedrė MIČIŪNIENĖ

„Mums visiems buvo stebuklas – didžiausias stebuklas… Apie vienuolynus sovietmečiu nieko nežinojome. Net neįsivaizdavome, kad jie dar egzistuoja. Buvome labai nustebinti, kai brolis, grįžęs namo (mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje), pasakė apie tai“, – pradeda pasakoti Sesuo Genovaitė Rita Navickaitė SF (g. 1947), kilusi iš Zarasų rajono Ditkūnų kaimo.

Baigusi tuometinę Zarasų M. Melnikaitės vidurinę mokyklą 1965 m., pradėjo mokytis buhalterijos Kaune. Kartą brolis paprašė paimti jo lagaminą, paliktą nurodytu adresu. Ten gyveno vienuolės. „Dievas mane priklijavo“, – apie savo vienuolijos pradžią kalba Genutė, greitai tapusi kandidate į vienuoles, o paskui ir amžinuosius įžadus davusi. Vienuolės gyveno pogrindyje, dirbdavo ligoninėse, kad galėtų būti arčiau žmogaus. „Juk ir malda palaikyti reikėjo, ir kunigo patarnavimus suorganizuoti“, – kalba vienuolė. Norėdama, palengvinti žmogaus kančias, baigė Kauno P. Mažylio Medicinos mokyklą, ir dirbo sesele įvairiose ligoninėse. „Be gerų darbų tikėjimas yra miręs“ – kartodavo Tėvas Stanislovas.

Vienuolės gyvenimas ir kalėjimas? Atrodo labai neįtikėtinai… „Tuo metu talkinau spausdinant pogrindžio literatūrą, rengiant ir platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kurią redaguodavo kardinolas Sigitas Tamkevičius. Spausdinome slaptai. Išvežiodavome, išnešiodavome besislapstydamos nurodytais adresais. Ją dar reikėjo „perduoti“ ir į Maskvą. Surinkta nauja „Kronika“ „pavirsdavo mini nuotraukėlėmis“, kurios būdavo suslepiamos – tai duonos kepalėlyje, tai tušinuko kotelyje, tai pastos tūtelėje – saugant, kad nesurastų. Visada dviese važiuodavome į Maskvą. Į traukinį įlipdavome skirtingose stotelėse. Saugodavomės, ar kas neseka. Perduodavome informaciją patikimiems žmonėms, kurie ją pateikdavo užsieniui. Vatikano radijas transliuodavo pasauliui apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Mes vakare – vėl į traukinį: atgal namo.

Tąkart saugumiečiai mane suėmė spausdinimo vietoje – Kybartuose. Grasino, jog pritaikys straipsnį: „Kenkimas sovietų valdžiai“ – grėsė iki 12 metų. Bet „pripaišė“ str. už šmeižtą. Gavau dvejus. Kalėjau Panevėžio moterų kalėjime. Kitą mūsų seselę irgi pričiupo – ta gavo 1,5 metų (pas mane daugiau leidinių rado). Bet aš nesigailiu. Nė kiek. Nes tai, ką gauni kančioje, visada gali pritaikyti gyvenimo situacijose. Mes visi esame tik žmonės. Būdama kalėjime, mačiau jų pačių įvairiausių. Buvau arti tų, kurie padarė nuodėmes, mūsų vadinamų nusikaltimais, man visada norėjosi jų išklausyti ir pasakyti kažką gražaus, nes jiems tai labai svarbu ir ypatingai reikia. Jie tik vėliau supranta, kad darydami nusikaltimus, praranda savo nuostabaus gyvenimo dalį. Nors kalėjime egzistuoja baimė ir išgąstis, visada pasikliauji Dievu“, – atvirauja vienuolė, kuri ir ten būdama nepamiršo pagrindinio, iš savo tėvų namų paveldėto principo: „Mylėk Dievą, žmones ir daryk gera“.

„Pasiaukojimas – brolybės užuomazga. Ji užsimezga, kai aukojamės kokiam bendram reikalui, daug reikšmingesniam nei mes patys“, – pažymi rašytojas A. De Sent-Egziuperi. Tam pritaria ir pašnekovė: „Bendruomenė su seselėmis visada puiki: niekada nebūna taip, kad negalėtum kam nors padėti. Visada leidi kam nors atsiremti į savo petį“. Ji ne kartą pajuto, kaip stiprėjo pati, stiprindama kitą.

Kiekvieno gyvenimas – išarta nauja vaga dirvoj. Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias labai skirtingas, tačiau jis palieka kažko gero, blogo ar neutralaus. „Nemažai žmonių gyvenimas telpa į žodžius: gimė – gyveno – mirė“, – Genutė prisimena savo brolio Zenono Navicko, kuris nuo vaikystės svajojo būti kunigu, žodžius. Prisimena: brolis ne iškart įstojo į seminariją. Buvo atvažiavę mokytojai, apylinkės pirmininkas pas tėvus, pyko, kad jis nori mokytis kunigu. Tačiau savo tikslą jis pasiekė: baigė profesinę mokyklą, o vėliau seminariją.

„Ką Dievas duoda – tą ir gyveni. Jei stengeisi tiesoj gyventi, norisi su ja ir toliau irtis per gyvenimą. Stengiesi įvertinti kiekvieną situaciją. Bet sunkūs dalykai – tai lobis, kuris mums suteikia stiprybės“, – išminties ir meilės žodžius liejo vienuolė, kuriai gyvenime teko susitikti daug stiprių, dvasingų asmenybių. Į tėviškę ji sugrįžta retokai, tačiau nuoširdžiai prisimena Zarasų bažnyčioje kunigavusius Antaną Jušką, kompozitorių Gediminą Šukį, nuostabią asmenybę Petrą Baltušką. Jie klojo jai dvasinės tvirtybės pamatus.

Genutė visada jautė, kad Dievas jai padeda: „Juk ir tardymus reikėjo iškęsti. Tardytojas keistas: gąsdindavo, grasindavo. Visko buvo… 8 mėnesius buvau tardoma ir kalinama KGB kalėjime, likusį bausmės laiką teko kalėti Panevėžyje, neišleista į laidotuves, neskirtas asmeninis pasimatymas, nes… brolis kunigas“.

Tikinčioje šeimoje kartu į bažnyčią eidavo, gražiai sutardavo – ji buvo jauniausia iš 6 vaikų. Bažnyčioje buvo savi: procesijose dalyvaudavo, patarnaudavo kunigui. Šeima visada buvo atgaivos sala: mokykloje jautėsi keistokai, turėjo tik vieną gerą draugę, su kuria pavyko iki šiol išsaugoti gražų ryšį. „Komjaunuoliai – buvo vienas frontas, aš – kitame… Namai – sąžiningumo, pamaldumo ir gerumo dvasia – buvo kompensacija už atskirtį mokykloje. Mamos sveikata buvo prastoka: kartais tekdavo ir namuose pasilikti, kad galėčiau atlikti darbus, todėl mokslas „trūkinėjo“. Tiesa, kai po 40 metų klasės draugai susitiko, nustebau: nedaug buvo sėkmingai nugyvenusių, besidžiaugiančių. Aš visada labai džiaugiausi, kad kylu savo dvasia. Vienuolyne gyvenimas teka ramiai: vyresnes seseris labai myli, gerbia, globoja“, – džiaugiasi Genutė, priklausanti Švenčiausios Šeimos seserų kongregacijai (ne popiežiaus, bet vyskupų patvirtintai), kurios dvasia – draugiškumas, šeimyniškumas.

Kartą klebonas Baltuška jos užklausęs, ar ji rinktųsi tokį kelią? „Tik tokį. Nes čia žmogus nėra vienas, nėra klastos: žmogiškąja ir dvasine prasme. Visada buvau ir tebesu laiminga. Dabar džiaugiuosi, kad porą kartų per savaitę dirbu „Maldos pagalbos tarnyboje“ (įsikūrusi Kaune Šv. Gertrūdos bažnyčioje). Visad jaučiuosi laukiama, reikalinga. Vieniems reikia kartu pasimelsti prie Bažnyčioje esančio stebuklingo kryžiaus, kitiems – patarimų, tretiems – konkrečios pagalbos. Patari, paragini, išklausai, esant reikalui nukreipi“, – tikina pašnekovė, patyrusi daug įvairių išbandymų ir malonių: grįžusi iš kalėjimo med. sesele dirbti negalėjo – suprato, kad bus sekama, tačiau jokie darbai jos negąsdino – teko ligoninėje liftininke dirbti, bažnyčią valyti. Rizikavo, bet talkino pogrindžio spaudai.

Skaito daug religinės literatūros, nagrinėja Šv. Raštą, gilinasi į teologinius dalykus. Genovaitė Rita Navickaitė SF, 2018 m. šventusi savo 50-uosius vienuoliško gyvenimo metus, džiaugiasi, kad vienuolynų duris praveria jauni, aukštuosius mokslus baigę žmonės, jaučiantys Dievo trauką ir tuštumą dvasioje.

Genovaitė Navickaitė / G. Navickaitės asmeninio archyvo nuotrauka

166 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.