Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Dailininkas Klemensas Kupriūnas: „Turime kuriančių žmonių, bet nemokame jų parodyti pasauliui“

Dailininkas Klemensas Kupriūnas: „Turime kuriančių žmonių, bet nemokame jų parodyti pasauliui“

Dailininkas Klemensas Kupriūnas: „Turime kuriančių žmonių, bet nemokame jų parodyti pasauliui“

Kristina SAKAITĖ

Dailininkas Klemensas Kupriūnas traukia iš didelio portfelio piešinius ir pasakodamas jų istorijas netrukus margais popieriaus lapais nukloja visą stalą. Knygos ženklai – ekslibrisai, iš įvairių pasaulio šalių atkeliavę originalūs menininkų išpiešti vokai ir laiškai – tai maža dalis kolekcijos, kurioje ne tik mažosios grafikos darbai, bet ir knygos, paveikslai. Prieš 10 metų didelę dalį kolekcijos sunaikino gaisras – sudegė apie 3 tūkst. knygų, beveik 400 paveikslų. Dabar uteniškis vėl gausina savo kolekciją, be to dosniai dovanoja darbus muziejams. „Negaila dovanoti. Gaila dėl to, kad jau išėjusių menininkų kūrybos nemato dabar gyvenantis jaunimas. Muziejaus fonduose saugoma tiek meno kūrinių, o kad nors vieną mėnesį per metus būtų galima skirti anksčiau kūrusiems menininkams ir surengti jų parodas.“

50 metų Utenoje kuriantis dailininkas Klemensas Kupriūnas sako, kad didžiausia bėda ta, jog užmirštame anksčiau kūrusius ir nemokame pristatyti dabar kuriančių menininkų.

Anksčiau dažnai būdavo naudojamas terminas „provincijos menas“, ar toks reiškinys egzistuoja?

Ne, dabar jau išnyko. Aš atvažiavau į Uteną 1972 m., tada čia nebuvo jokios dažų parduotuvės, kad tapytojas ar grafikas galėtų apsirūpinti priemonėmis. Buvo parduotuvė su žaislų skyriumi, kanceliarijos priemonėmis, kur galėjai nusipirkti pieštukų ar mokyklinių bei piešimo sąsiuvinių. Dažų, vatmano popieriaus važiuodavome pirkti į Vilnių. Tačiau anksčiau daugiau žmonių lankydavo muziejų, paroda būdavo įvykis.

Provincija menui neturi reikšmės. Tarkim, skulptorius Lionginas Šepka, provincialas, kaip partizanas išsikasė prie Rokiškio žeminę, kažką sukūrė, paskui atvažiavo rašytojai, dalininkai, žurnalistai, pamatė, ką jis kuria, dar ta graudi istorija apie jo gyvenimą… Ir pradėjo važiuoti žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos jo darbų pamatyti.

Tas pats ir su Utena – akvarelistas, tapytojas Jonas Kažukauskas pradėjo piešti kalėjime, būdamas 75-erių. Parodžiau jo darbus A. Šalteniui, P. Repšiui. Menininko iš Kuktiškių darbai nukeliavo į Vilnių, juos pamatė estai ir išsivežė į Taliną.

Leliūnus Vytautas Valiušis pakėle, jo keramika žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Menas visais laikais keliavo ir keliaus. Keliavo ant papirusų, paskui paštu, dabar žmonės migruoja ir parsiveža, ko jiems reikia. Lietuviai važiuoja į anglijas, norvegijas, grįždami kažką atsiveža, kartais ir meno. Lietuvis toks žmogus – jeigu pamatė gražų darbą, parveš jį dovanų. Aš pats iš Danijos atsivežiau 20 skandinavų dailininkų darbų. Ir ne šiaip kokių, o 100 metų senumo.

Kaziuko mugės ir kitos šventės viską atpalaidavo, menas pasidarė silpnesnis, kita vertus pasikeitė ir kūrėjų galimybės – atsirado kompiuterinė grafika, tapyba, avangardinis menas, kur be teptuko prisilietimo galima užbaigti kūrinį.

Publika keičiasi, bet tai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Vienas žmogus praeis pro šalį gatvėje pamatęs sagą, o kitas sustos, nusivalys tą sagą, įsidės į kišenę ir sakys, kad rado laimę. Tas pats ir su menu. Vienas jį atpažįsta, kitas niekada gyvenime taip ir nepamato. Močiutė ruošiasi į bažnyčią, žiūrėkite, kaip ji moka suderinti drabužius – kojinės, bateliai, skarelė ir būtinai į rankovę įkišta nosinė. Jokio dizainerio jai nereikia, viskas tobulai tinka. Kiekviename miestelyje nueik į turgų ir rasi meno, šluota ar ornamentuotas kočėlas irgi gali būti meniški.

Vyresnės kartos žmonės tvirtina, kad anksčiau kultūrinis gyvenimas buvo aktyvesnis. Ar matote tokius skirtumus?

Anksčiau apskritai žmonių buvo daugiau. Buvo daugiau kolektyvų, studentai dainuodavo net į bulviakasį važiuodami. Gamyklos turėjo kultūros sales, kiekviena įmonė – dailininką. Piešdavome afišas. Utenoje buvo 80 dailininkų. Atėjus nepriklausomybei per penkerius metus 95 proc. dailininkų neteko darbo, turėjo persikvalifikuoti. Dabar miestas neturi dailininko, todėl skulptūros atsiranda akligatviuose. Jeigu koks nors zoologijos sodas renka vardą gyvūnui, visuomenės prašo pagalbos. O kai statome miesto viešojoje erdvėje skulptūrą, kuri pasmerkta tapti šiukšlių dėže, neklausiama jokios nuomonės.

Utena skriaudžia save. Anykščiai moka save reklamuoti, žmonės ten važiuoja autobusais. Švenčionys turi 16 granito skulptūrų – Lietuvos deivių etnografinį taką. Savivaldybė gauna pinigų, nors ten yra tik žolelių fabrikas ir keli verslininkai. Turime savo įžymybę Šimkūnaitę, kodėl jai negalima padaryti 30 etnoskulptūrų. Mes žinome Utenio aikštę, bet nežinome kunigaikščio Utenio. Turime piliakalnį, slepiantį tiek paslapčių, bet ten nėra jokios užuominos apie kunigaikštį. Mes turime didžiulius parkus ir nei vienos skulptūros juose. Kodėl ten negali stovėti mūsų tautodailininkų darbai? Visi žino Arklio muziejų, o kodėl mes negalime turėti Žirgo muziejaus – privati iniciatyva jau yra, reklamuokime esamą Viktorijos Jovarienės muziejų.

Anot muziejininkų, kad kunigaikščio Utenio išvaizdos neįmanoma atkurti.

Tai tik apsigynimas, kad neturime Utenio ar Daumanto.

Manote, kad Donelaitis, sėdintis prie Vilniaus universiteto pagrindinių rūmų, taip ir atrodė? Žinoma, jo portretas atkurtas pagal kaukolę, bet visiško tikslumo nereikia tikėtis.

Kiek yra kunigaikščių portretų. Ar jie visi taip atrodė? Nė velnio! Tik atsiradus fotografijai galime laikytis tikslumo.

Kol neturime kolekcininkų, mecenatų, kurie kaip sporto aistruoliai sirgtų už savo krašto pranašumą, išskirtinumą, kenčia pats miestas. Kodėl 80 proc. skulptūrų yra kopijos? Nes taip pigiau.

Ar mieste pakanka erdvių meno darbams eksponuoti?

Pafantazuokim – buvusios „Dobilo“ parduotuvės pastatas buvo ideali vieta galerijai. Grafika, tapyba, o už lango ežeras, fontanai su muzika.

Yra muziejus, dvi stiklo galerijos, kultūros centro galerija, dabar pradėjo kabinti paveikslus Utenos kameriniame teatre. Kalbame apie miesto kultūrinį veidą – iš vienos pusės gerai, kad parodų daug, bet tarp jų yra tokio lygio, kai rašoma „Meninė fotografija“, bet kabo tik nuotraukos, o jokio meno ten nėra.

Ne vienam muziejui esate dovanojęs grafikos ir tapybos darbų. Priminkit, kur iškeliavo jūsų kūriniai?

Kai Danijoje vyko mano personalinė paroda (tai paroda, į kurią kviečiami įdomiausi Europos menininkai, buvau ketvirtas pakviestas dailininkas iš Lietuvos), padovanojau jiems 900 darbų. Molėtams, Inturkės miesteliui padovanojau beveik 300 darbų, dalis jų eksponuojama Alantos dvaro bibliotekoje.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus turi 10 mano darbų, Lietuvos nacionalinis muziejus – 200. Žiemgalos muziejus – 150. Daug dovanotų darbų yra Italijos, Lenkijos, Latvijos, Prancūzijos, JAV, Danijos muziejuose ir privačiose galerijose, 7 darbai atsidūrė Vatikano muziejuje.

Mano iniciatyva keli menininkai Utenos kraštotyros muziejui 90-mečio proga padovanojo 20 darbų, grafikos kūriniais muziejus praturtėjo ir po neseniai vykusio plenero, kurį organizavau Utenos menininkams. Dabar muziejus knygos ženklo konkursų dėka turi apie 1500 mažosios grafikos darbų.

Man negaila dovanoti. Aš norėčiau, kad mano anūkai muziejuje galėtų pamatyti XX a. Utenoje kūrusių menininkų darbus.

Mes net nežinome iš mūsų krašto kilusių dailininkų pavardžių. Paimkime laikotarpį nuo 1863 m. sukilimo iki šių dienų. Jeigu ieškotume pirmojo menininko, greičiau surastume batsiuvį, bet ne dailininką. Užmiršome ir prieš kelis dešimtmečius kūrusius menininkus.

Skulptorius Sirevičius pats pasidarė medines, kojomis minamas tekinimo stakles, kūrė monumentalias skulptūras, bet nematome nei vieno jo darbo. S. Karanauskas gavo Lietuvos nacionalinę premiją. Nėra nei vienos jo skulptūros mieste, išskyrus kapines. Turime Valentiną Šimonėlį, kitus europinio lygio kūrėjus, bet nemokame jų darbų panaudoti miestui. Algirdui Indrašiui tuoj 90, muziejus beveik neturi jo kūrinių.

Užpaliuose kūrė fenomenali menininkė Ona Jurkienė. Profesionali animalistė skulptorė. Turėjo nežmonišką sveikatą, viską drožė iš juodojo ąžuolo. Jos 90-mečiui buvau surengęs parodą. Muziejaus fonduose gal dar likę jos darbų, tačiau mes jų nematome.

Turite 20 tarptautinių premijų, surengėte personalines parodas Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Ekslibrisus sukūrėte šimtams Lietuvos menininkų, mokslininkų, aktorių, rašytojų. Kodėl pasirinkote knygos ženklą?

Aš esu sukūręs virš 6000 tūkst. ekslibrisų. Tai kaip šeimos herbas, įprasminantis vietą, kurioje žmogus gimė, aplinką. Mes nebeturime šeimos relikvijų. Dabar retuose namuose rasi prosenelių nuotraukas ant sienų.

Kurti galiu bet kada. Važiuodamas ar kavą gerdamas, perskaitęs gražią eilutę galiu pradėti piešti, čia kaip meninė liga.

Kurdamas ekslibrisą, skaitau to žmogaus kūrybą, įsijaučiu, užsirašau kai kuriuos sakinius, tada piešiu. Praeina keli mėnesiai ar pusmetis, pasižiūriu, ar tie žodžiai dvasiškai atitinka jam skirtą piešinį. Jeigu tinka, tas kūrinys gyvena.

Beje, lietuviškas ekslibrisas yra antras pasaulyje pagal senumą, jam daugiau nei 500 metų.

Mano tikslas buvo, kad tėvai vaikams nupirktų po grafikos darbą, gal gimtadienio proga vietoj žaislų. Kai mano vaikas išvažiavo studijuoti, nusivežė 18 tapybos darbų ir pasikabino nuomotame kambarėlyje. Kursiokai ateidavo į svečius kaip į parodą ir stebėdavosi: kaip pas tave gražu, koks tu turtingas.

Šiuo metu mano personalinė paroda, skirta E. Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms, veikia Lietuvos medicinos bibliotekoje.

Ar jums ne per ankšta Utenoje kūrybine prasme? Čia palyginti nedidelis kūrėjų ir žiūrovų ratas.

Kuriu savo namuose, aplinkui knygos, balandžiai, šuniukas. O parodos – jų užtenka, tik kol nebuvo kompiuterizacijos, į jas galėjai gauti normalius pakvietimus. Dabar išsiunčia elektroninį laišką šimtui adresatų ir stebisi, kad daugiau nei pusė neateina, nes tų laiškų paprasčiausiai neskaito.

Didžioji dalis jūsų kolekcijos sudegė, tačiau dabar ji vėl gausėja. Ką renkate?

Užaugau su viena knyga „Šiaudinė pastogė“. O paskui pradėjau skaityti – daugiausiai poezijos, istorijos, apie meną ir fotografiją. Kai sudegė mano kolekcija, vėl pradėjau pirkti knygas. Turiu per 1000 knygų, 80 – labai retų, senų, išleistų daugiau nei prieš 100 metų. Kolekcionuoju ir paveikslus, turiu norvegų dailininko akvarelę, kuriai 140 metų, japonų grafikos, vokiečių, lenkų, latvių ekslibrisų. Susirašinėjame su dailininkais iš įvairių pasaulio šalių, keičiamės savo darbais. Turiu apie 300 laiškų iš dailininkų, kolekcininkų su originaliais vokais, piešiniais, atvirukais (tarp jų ir Jono Meko, su kuriuo susirašinėjome, sveikinimai), apie 200 dailininkų man sukurtų ekslibrisų.

Dailininkas Klemensas Kupriūnas / Kristinos Sakaitės nuotrauka
Pirma akmeninė skulptūra knygos ženklui stovi Pakruojyje. Aut. K. Kupriūnas
Ekslibrisai žymiems kraštiečiams B. Lounui ir E. Šimkūnaitei
Atvirukas nuo Jono Meko
Kolegos iš Japonijos atsiųstas atvirukas
Pradedantis menininkas K. Kuprūnas XX a. septintas dešimtmetis
Su tėčiu, irgi Klemensu
943 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Angelė parašė:

    Labai gerbiu dailininką K. KUPRIŪNĄ, o jo ekslibrisai nepakartojami.Sėkmės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.