Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Apie senąsias tradicijas, puoselėjamas Vajasiškyje ir skleidžiamas į pasaulį

Apie senąsias tradicijas, puoselėjamas Vajasiškyje ir skleidžiamas į pasaulį

Apie senąsias tradicijas, puoselėjamas Vajasiškyje ir skleidžiamas į pasaulį

Daiva ČEPĖNIENĖ

Vajasiškio kaimo bendruomenė „Senolių kaimas“ jau daug metų žinoma gyvomis senosiomis lietuviškomis tradicijomis. Į šią vietą traukia gausybė svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir įvairių pasaulio pakraščių. Čia atvykusieji gali ne tik pamatyti ar išgirsti pasakojimus apie tai, kaip gyveno senosios lietuvių kartos, bet ir pajusti, išbandyti tą ankstesnį gyvenimo būdą. Šis kaimas lyg atviras gyvas muziejus su čia verdančiu senuoju Lietuvos kaimo gyvenimu.

Senoviniai daiktai mena vietos žmonių gyvenimų istorijas

Vajasiškio bendruomenės namuose gausybė senovinių buities rakandų, baldų, namų apyvokos daiktų, išsaugotų įvairių įrankių, naudotų lauko darbams dirbti, taip pat austų įvairiaspalvių lovatiesių, drobių. Pasak kalbintų bendruomenės aktyvisčių Genovaitės Sarokinos ir Aldonos Dudėnienės, šiame krašte gyveno darbščios moterys. „Turime išsaugotą netgi senovinį kūdikio lopšį, vienas mūsų krašto ūkininkas – Petras Bartaška – jame užaugo. Tai dabar kada pas mus švenčiamos krikštynos, vaikiuką visada paguldo į tą lopšį, ir kažkodėl jame labai ramiai miega vaikai, net kai kurie visas savo krikštynas pramiega. Kas ką turėjo kaime, atidavė mums“, – pasakojo moterys. Čia visi daiktai mena vietos žmonių gyvenimų istorijas. Čia vejamos virvės, drožiama, prieš Jonines rišamos vantos, mezgamos kojinės, siuvinėjama. Šimtamečiai verpimo rateliai Vajasiškio bendruomenės namuose, kuriais ir dabar verpiama, čia atvežti iš Albinos Gimžauskienės, Angelės Šimkūnienės ir Vandos Maniušienės namų. Bendruomenės namuose stovi Viliaus Pūslio pirkioje turėta senovinė spinta, medinis lagaminas, su kuriuo šio krašto jaunas kareivėlis į kariuomenę ėjo, audžiama Zosės Daubarienės staklėmis. Anksčiau kone kiekvienoje kaimo pirkioje stovėdavo audimo staklės, o austi mokėjo beveik kiekviena moteris, nes pirkti drabužius būdavo labai brangu. „Seniau viskas būdavo austa. Ir lovatiesės, ir rankšluosčiai, drabužiai ir pan. Ir kiekviena moteris mokėdavo siūti. Ištekėjai ir turi mokėti siūti, nemokėsi – vyras bus neaprengtas. Jei kuri ir nemokėdavo siūti, tuomet verpdavo, o kita, kuri moka, pasiūdavo drabužius. Ant pievų balindavo, vėdindavo išaustas drobes. Jų moterys turėdavo priaudusios pilnas skrynias, kraudavo dukroms kraičius“, – pasakojo Vajasiškio bendruomenės audėja Aldona Dūdėnienė. Vien per edukacinius užsiėmimus, vedamus atvykusiems turistams, moteris jau yra išaudusi 74 metrus kiliminio tako. Audimo amatas, pasak A. Dūdėnienės, yra labai sunkus. „Dvinytis audimas yra paprasčiausias. Audžiant rinktinius raštus reikia skaičiuoti, naudoti dvi šaudykles, pakojus. Tai sudėtingas mokslas. Kaip viena mokytoja, dalyvavusi edukacijoje, sakė, audimas tai kone aukštoji matematika. Bet seniau austi mokėjo, audimo raštus sugalvodavo paprasti kaimo žmonės. Įverti sudėtingesnį raštą sugebėdavo ne kiekviena audėja. Tuomet pasiprašydavo gabesnių, o kai jau raštas būdavo suvertas į stakles, ausdavo. Raštuotą lovatiesę nuausti prireikdavo mėnesio laiko, žinoma, ausdavo tik vakarais, po visų ūkio ir buities darbų. Tekėdamos merginos privalėdavo turėti kraičio, būdavo žiūrima, kiek ji to kraičio atsivežė į vyro namus. Skrynios turėdavo būti prikrautos ne tik austų drobių, bet nuotaka turėdavo atsivežti ir visus patalus. Net kartais būdavo kalbama, neva kaimo bernas būtų ėmęs tą mergą į žmonas, bet neėmė, nes ji per mažas pagalves arba nedaug kraičio turėjo. Jaunamartė turėdavo vyrą aprengti“, – pasakojo A. Dūdėnienė. Pati moteris išmoko austi iš savo mamos. Tarybiniais laikais audimo amatas buvo nustumtas į šalį, niekam to nebereikėjo. Tačiau, kaip sakė pašnekovė, ką vieną kartą gyvenime išmokai, to jau nepamirši niekada. Taigi ir A. Dūdėnienė, nors ir po tam tikros pertraukos, vėl sėdi prie staklių Vajasiškio bendruomenės namuose ir audžia. Tik štai niekas šito amato perimti dabar nenori, norinčių pasimokyti sulaukiama tik edukacijų metu. Kaip pasakojo Vajasiškio bendruomenės moterys, audimas ypač įtraukia vaikus su negalia. Jie čia atvažiavę ir atsisėdę į stakles net pamiršta, kad pavalgyti reikia, vaikų nuo staklių neįmanoma atitraukti. Bendruomenės namuose išrikiuota ir eilė sviesto muštuvių. Čia jos ne šiaip tik stovi. Bendruomenės gaspadinės per Onines buvo surengusios Onoms sviesto mušimo varžytuves. „Pas mus per Onines susirenka apie 20 Onų. Pati mažiausia dabar gal dar tik antrokė, vyriausiai Onai – 90 metų. Tarp besivaržančių buvo patyrusių sviesto mušėjų, taigi per varžytuves pastarosioms ir sekėsi geriau“, – viena kitai antrino kaimo aktyvistės. Sviestą mušti, anot moterų, reikia mokėti. Reikia atitinkamai nutaikyti grietinės temperatūrą, kad mušant sviestą jis nevirstų didžiasviesčiu. „Didžiasviestis irgi skanus ir valgomas, tik su juo darbo daugiau. Didžiasviestį reikia ilgiau plauti, mat jame daug vandens. Kažkada, kai sumušėme nemažai didžiasviesčio, sumaišėme jį su varške, gavosi labai skanus patiekalas, kurį čia visi skaniai valgė“, – apie patirtis puoselėjant tradicijas pasakojo moterys. Bendruomenės kieme įkurtas 5000 žvaigždučių viešbutis, dviviečiai namukai, kuriuose atvykę svečiai apnakvindinami ant šiaudinių čiužinių.

Senovinis vaiko lopšys / Daivos čepėnienės nuotraukos

Gyvos tradicijos

Šią vasarą Vajasiškyje pirmą kartą vyko XVIII tarptautinė tradicinių šokių stovykla. Bendruomenės sodelyje tuo metu įsikūrė amatų kiemelis, kuriame vyko senųjų amatų – audimo, drožybos, juostų pynimo, karpinių – dirbtuvės, buvo mokomasi groti lietuvių liaudies muzikos instrumentais. Kaip pasakojo Vajasiškio bendruomenės pirmininkė Genovaitė Sarokina, šokių stovykloje dalyvavo labai daug dalyvių. Vieni atvažiuodavo vieną dieną, kiti kitą, bet kasdien šokių vakaruose susirinkdavo per 200 žmonių, tarp kurių buvo daug jaunimo. Kaimas tuo metu buvo kaip reikiant atgijęs. Žmonės net į Vajasiškio kapines važiuodami sustodavo ir stebėdavosi, kas čia tame kaime darosi. Šią stovyklą organizavo etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbonavičienė. Pagrindinis tradicinės šokių stovyklos tikslas – skatinti žmones įsitraukti į tradicinių šokių, kaip socialinio reiškinio, judėjimą. Į šias stovyklas buriami žmonės, pamėgę šokti įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose užrašytus, autentiškus tradicinius šokius. Renginiuose skamba tradiciniais instrumentais atliekama gyva muzika, dalyviams sudaroma galimybė suvokti šokį kaip bendravimo ir bendruomeniškumo puoselėjimo formą. Tradicinių šokių vasaros stovyklos kasmet organizuojamos vis kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Stovyklų dalyviai supažindinami su Lietuvos etnografiniais regionais ir kitų tautų tradicijomis bei šokiais. Programą papildo žaidimų, dainavimo, muzikavimo tradiciniais instrumentais ir tradicinių amatų mokymai. Stovyklose kasmet dalyvauja apie 300–400 dalyvių. „Šiųmetei šokių stovyklos idėjai įgyvendinti organizatoriai pasirinko būtent mūsų kraštą. Į stovyklą suvažiavo svečiai iš Latvijos, Lenkijos. Mes taip pat demonstravome tai, ką darome čia. Dalyviai ir sviestą mušė, ir verpė, ir bandė austi. Visas mūsų kaimas buvo apstatytas palapinėmis“, – pasakojo Vajasiškio bendruomenės pirmininkė. Beveik savaitę vakarais kaimelio gatvėje vykdavo šokiai. Buvo šokami lietuviški tradiciniai šokiai, dalyviai iš svetur pristatė ir mokė šokti savo krašto šokius. „Pirmą vakarą dalyviai šoko iki pirmos valandos nakties, antrą vakarą veiksmas tęsėsi iki antros, trečią iki trečios valandos nakties, o paskutinę naktį buvo šokama iki pat ryto. Kaip tik stovyklos metu mūsų bažnytėlėje vyko mūsų kraštietės su užsieniečiu vestuvės. Tai stovyklautojai nupynė vainiką, pastatė jaunavedžiams tradicinę lietuvišką bromą ir išėjusius iš bažnyčios pasitiko su muzika ir dainomis“, – apie kaime vykusį veiksmą pasakojo G. Sarokina. Statyti bromą jaunavedžiams vis mažiau populiaru, mat tradicijos keičiasi, bet Vajasiškyje ši vestuvių tradicija nenyksta. Čia bendruomenės aktyvistės dažnai kaimo bažnytėlėje besituokiantiems jaunavedžiams tokį siurprizą surengia. Taigi nuotakoms tenka ir prie verpimo ratelio atsisėsti, paverpti, ir sviestą pamušti. Tokiu būdu pasižiūrima, ar gerą šeimininkę jaunikis išsirenka. Pasak G. Sarokinos, verpti jau mažai kas bemoka. Dabar verpimu, audimu netgi dažniau domisi vyrai ir jie tai moka daryti net geriau nei moterys. Tokią kintančią tendenciją Vajasiškio bendruomenės aktyvistės pastebi užimdamos veiklomis atvykstančių ekskursijų dalyvius. Vaikai apie tradicinius senovinius amatus taip pat mažai žino. Neretai atvykę iš miestų klausia, ar čia esančios audimo staklės automatinės, domisi, kur yra jų variklis. Klausia, iš ko mušamas sviestas, galvoja, kad sviestą galima pagaminti iš vandens. „Mes čia turime tokias paslaptingas duris, kurias svečiams leidžiame atrakinti. Tai dažnas miestietis klausia, o koks durų kodas. Deja, senovinių durų spynos neturi jokių kodų“, – pasakojo G. Sarokina.

Taigi, visokiomis senovinėmis veiklomis užimami atvykstantieji į Vajasiškį. Čia kiekvienas gali pasijusti lyg laiko mašina nusikėlęs į praeitį, prisiminti ar pirmą kartą pamatyti, kaip kadaise gyveno mūsų senoliai. Atvykusieji domisi viskuo, kas šioje bendruomenėje vyksta. Čia žmonės noriai rengia gimtadienius, giminių susiėjimus, kitas šventes. Atvažiuoja daug užsieniečių. Baigdama pokalbį Vajasiškio bendruomenės pirmininkė Genovaitė Sarokina sakė, kad senąsias lietuvių tradicijas saugoti yra svarbu, ir džiaugėsi tuo, jog šiame krašte pavyksta ne tik jas saugoti, bet ir skleisti pasauliui.

Vajasiškio bendruomenės pirmininkė Genovaitė Sarokina (iš kairės) ir audėja Aldona Dūdėnienė
Sviesto muštuvės
Verpimo rateliai
Senovinė spinta
Medinis kočėlas skalbiniams lyginti
Vajasiškio bendruomenės namų duris pravėrus persikeliama į senovės laikus
Audimo staklės

589 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.