Home » Protakos » Baltieji bokštai: pirmosios Antaninės be maršalkos Antano

Baltieji bokštai: pirmosios Antaninės be maršalkos Antano

Baltieji bokštai: pirmosios Antaninės be maršalkos Antano

Raimondas GUOBIS

Su džiugiu pasigėrėjimu rašau apie gerą kataliką, Svėdasų globos namų gyventoją Antaną Ralicką ir jo suklijuotus kartoninius šventovių bokštus. Buvo pavasaris, jau buvo sulaukęs per aštuoniasdešimt metų, gyvenimas tarsi ir krypo į pabaigą, bet vis dar norėjosi ką nors gražaus sukurti, prasmingai praleisti laiką. Sukūrė tikrai ypatingų darbų, mat netikėto įkvėpimo sugautas sumanė suklijuoti iš popieriaus Svėdasų šventoves, į viltingas padanges kylančius bokštus. Buvo tai tikriausia atgaiva: darbas, pomėgis, tarsi malda. Pagaulu, stebuklinga, įsimintina, prasminga ir amžinybe paženklinta, mat buvęs Svėdasų bažnyčios maršalka šių metų gegužę iškeliavo į amžinybę.

Žodžiai iš praeities 

Kilęs A. Ralickas iš Šimonių girios pakraštyje besiglaudžiančio Kušlių kaimo. Tėvelis buvęs savanoriu, daug metų tarnavęs eiguliu, aktyviai dalyvavęs visuomeninėje veikloje, visuomet buvęs konservatyvių, griežtų pažiūrų lietuvis, katalikas, tautininkas. Savo vaikams skiepijęs tikėjimą ir meilę tėvynei. Tėvų pavyzdys ir gamtos grožio, pasaulio stebuklingumo pajautos. Vyriška tvirtybė ir jautri siela.

Augęs kartu su seserimi, kuri daug metų dirbo mokytoja Debeikių krašte. Jis, prigimtinis katalikas, giliu tikėjimu paženklintas vyras sau tinkamos moters vis nesurado, ilgokai gyveno vienas, kol sutiko savo gyvenimo meilę Onutę. Ji buvusi gerokai vyresnė, tačiau tai nebuvo svarbu, linko širdis, tarsi paguosdamas išrinktąją, o kartu ir padrąsindamas save pratarė, kad viskas gerai, juk pasensią tai abu kartu. Beveik taip ir atsitiko, į senatvę tarsi ir susilygino, nebesijautė tų keliolikos metų skirtumo. Gerai buvo ir iš pat pradžių, dar ir todėl, kad vedė karšto tikėjimo moterį. 

Gyvenę Sausalaukėje, kaimelyje į pietus nuo Svėdasų, vienkiemyje, paženklintame aukštu kryžiumi, paveldėtame iš gilaus tikėjimo Onutės giminaičių Augulių. Kuomet statė kiaulininkystės kompleksą, tą tarpūkinį, regioninį kiaulių auginimo monstrą, teko nusikelti. Trobą parsigabeno į Svėdasų miestelį, apmūrijo ir įsirengė jaukius namus. 

Jis pats prie sunkiausių darbų, fermų darbininku, kroviku, o šventadieniais visuomet į bažnyčią. Daug metų pastoracinėje taryboje, pritarti, daug metų maršalka tarnauti, procesijoje vėliavas nešti. Kol prislinko senatvė, ypač ilgos šaltos žiemos.

Su Onute tiesiog svaigindavosi ir dieną, ir net naktį klausydamiesi „Marijos radijo“ transliuojamų pamaldų, pašnekesių ir maldų. Nuostabių dalykų papasakojo ta šviesaus proto ir gilaus tikėjimo moteris. Kiek ji aukojosi, uoliai darbavosi bažnyčios gerovei, žvakes liejo, audinius audė, skalbė, tvarkė, dalyvaudavo procesijose ir tokių universalių, bažnyčiai pašventusių moterų dar kan. Vlado Rabašausko laikais daug daug buvo.

Kai padangės rodėsi taip arti…

Po žmonos mirties tarsi irgi buvo susiruošęs į anapusybę, stipriai negalavo, manė gyvensiąs kelis mėnesius, tai surizikavo apsigyventi privačiuose senelių namuose Kupriuose. Tačiau ten nors buvo veik kaip namie – vienas kambaryje, ramybė, puikus maistas ir priežiūra, tačiau reikėdavę po kelis šimtus eurų kas mėnesį sumokėti. Visi apskaičiavimai nuėjo perniek, juk iš tiesų: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tai nusprendė aukščiausias, kad dar ne laikas uoliam gyvenimo keleiviui žemės vieškelius apleisti. Tad neilgai su santaupomis tesėjo. Tuomet sugrįžo namo, o galiausiai pateko į Svėdasų socialinės globos namus. Tarsi ir tėviškėje, ežeras banguoja slėnyje, kitoje pusėje stūkso bažnyčios bokštai. Tik jau į šventovę nueidavo ne taip dažnai, ne visada ūpas pastūmėdavo, ne visada sveikata leisdavo, prisidėjo dar ir atslinkusios pasaulinės epidemijos apribojimai. Tad į bokštus numylėtus dažniausiai žvalgydavosi kasdien per langus ar iš kiemo. Nuo vaikystės užbūręs dangiškas tų bokštų grožis tebebuvo pasakiškas ir mielas. Tad ir sumanė dievotas žmogus suklijuoti iš storo popieriaus bažnyčią. Išėjo kažkas panašaus, nors ilgai pavargo, po to dar ir varpinės bokštą iš kieto, pakuočių dėžių popieriaus keliais aukštais iškėlė. Gal geriausiai nusisekė Marikonių koplyčios-mauzoliejaus maketas. Tuomet tuos šventus trobesius, bokštus ir mažus bokštelius natūraliomis spalvomis nudažė, kaip tikriausias menininkas. Po to dar ir senąją kleboniją, nūnai senelių prieglaudą – gerus namus iš to paties popieriaus, tokiu pat stiliumi suklijavo. Kuomet išdėliodavo, tai rodėsi dieviškasis miestas iš aukštybių nusileido. Kokio dangiško grožio tie Svėdasai…

Gėrėjosi senelių namų gyventojai, ėmė tai ten, tai šen į parodas parodyti vežioti, vis daugiau žmonių džiuginti, džiaugtis, gal net šiek tiek didžiuotis – štai ką svėdasiškis A. Ralickas gali.

Pamaldus, likimui nuolankus žmogus vis ilgėjosi amžinybės, rodėsi, kad netikėtai užsitęsęs gyvenimas jį ėmė slėgti. Ilgėjosi tikros ramybės. Gal iš tiesų taip? Tikriausiai, kad taip, nors iš šono matydamas žmogų, su juo kalbėdamas ne viską deramai suvoksi, suprasi. Žmogus – gili paslaptis. Pavasariop tuo klastingu moderniojo pasaulio gripu susirgo. Sugriebė kaip reikiant, gydėsi Panevėžio ligoninėje, sugriebė plaučius, nelengva buvo, tačiau nužengė tąkart mirtis. 

Viešnia atkeliavo vėliau. Svėdasų meno galerijoje mėnesį eksponuotos grožybės sugrįžo ir pasiliko senelių namų lobyne, primins čia gyvenusį žmogų, iškeliaus ir į kitas erdves. Stebinti ir džiuginti… 

Antano Ralicko sukurti Svėdasų šventovės bokštai / R. Guobio nuotraukos
Antanas Ralickas – neblogai nusiteikęs 2018 metų Svėdasų miestelio šventėje „Svėdasinėse

107 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.