Home » Protakos » Prisilietęs ir prie Utenos vargonų

Prisilietęs ir prie Utenos vargonų

Prisilietęs ir prie Utenos vargonų

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Šarlis Luji Monteskje, Švietimo epochos mąstytojas, filosofas, akcentavo: „Patys geriausi mūsų darbai yra tie, kuriuos dirbame gera valia ir su įgimtu polinkiu“. Todėl iš mamos giminės paveldėjęs ryškų gebėjimą muzikai, iš tėvelio – polinkį inžinerijai, ir sėkmingai tai sujungęs Justinas Šapola šiandien žinomas vargonų restauratorius, naujai įkvėpęs gyvybę ne vienam laiko nualintam didingam muzikos instrumentui. Utenos apskritis pelnytai gali didžiuotis, nes Justinas pripažįsta, kad Antalieptė (Zarasų r.) ir Rokiškis – tai dvi vienodai svarbios jo gyvenamosios vietos.

Justinas gimė ir augo Rokiškyje. Ten baigė ir Juozo Tumo-Vaižganto vidurinę, ir Rokiškio muzikos mokyklą (grojo violončele ir pianinu). Mokykloje, anot jo paties, puikiai sekėsi ne tik muzika, bet ir tikslieji mokslai, sunkiau – humanitariniai, (tačiau klausantis, kaip laisvai liejasi jo pasakojimas, netrukus suabejoji). Paskui VGTU baigė bakalauro (Automatikos ir valdymo) ir magistro Mechatroninių sistemų automatikos studijas.

Justino senelis – vargonininkas Antanas Mazūras – įvairiose bažnyčiose vargonininkavo daugiau kaip 60 metų. „Aš užaugau prie Spitrėnų bažnyčios vargonų, nes čia apie 30 metų vargonais grojo mano senelis, gyvenantis Antalieptėje“, – Justinas pasakojo, kad čia ir buvo praleistos jo vasaros. Su močiute Valerija Mazūriene mielai eidavęs į bažnyčią: ji giedojusi chore, o jis (1999–2014) mielai patarnaudavęs šv. Mišioms.

„Vargonai nuo seno pagrįstai vadinami visų instrumentų karaliumi, nes juose skamba visi Sutvėrimo garsai ir – teisingiau pasakius – geba išreikšti visą žmonių jausmų gausą, nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo pagyros iki skundo. Muzika ir giesmė nėra vien pamaldų puošmena. Jos priklauso liturgijai, maža to, jos pačios yra liturgija. Šventiška bažnytinė muzika – choras, vargonai, orkestras ir liaudies giedojimas yra ne šiaip liturgiją padailinantis priedas. Tai yra svarbus aktyvaus dalyvavimo pamaldose veiksnys“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI Regensburgo bažnyčios Bavarijoje Senojoje koplyčioje 2006 m. rugsėjo 13 d., šventindamas naujus vargonus. „Kai Antalieptės bažnyčia buvo pradėta remontuoti ir tapo „pastolių erdve“, visi išsikraustė į vienuolyną – atsirado didžiulė nostalgija. Remontas atrodė begalinis, tačiau kunigo kanauninko Stanislovo Krumpliausko dėka bažnyčia prikelta naujam gyvenimui. Kadangi vargonai įkvepia gyvybę ne tik pastatui, man taip norėjosi, kad jie kuo greičiau pradėtų groti, tačiau nesitikėjau, kad pačiam teks juos ir tvarkyti“, – prisipažino Justinas. Tik klebono ir parapijiečių rūpesčiu bažnyčia buvo išgelbėta nuo sunykimo, tačiau džiugiausia, kad šis klebonas rūpinasi ne tik sielovada, bet ir bažnyčios menine verte, vargonais. Vaikinas akcentavo, jog smagiau dirbti, kai jo darbu domisi, kai randama bendra kalba.

„Kai meistras iš Vilniaus neapsiėmė vargonų tvarkyti, visų akys nukrypo į mane. Tuo metu aš buvau bebaigiąs magistro studijas. Iš tiesų nemaniau, kad laukia toks didelis ir ilgas darbas. Norėjosi padaryti, kad bent iškilmėms jie kažkiek grotų: tuo metu vienas registras veikė neblogai, ir dar vienas pakenčiamai. Todėl 2015 m. gegužę vargonai buvo trumpam „pažadinti“, tačiau tikras jų remontas prasidėjo kiek vėliau – nuo birželio 20 d. Nors mano patirtis buvo menka, tačiau tik paskui supratau, kad ir vargonų būklė daug liūdnesnė, nei maniau. Kadangi jau buvau susitaręs paremontuoti vargonus ir Utenos senajai bažnyčiai (čia remonto darbai baigti tik 2017 m.), nuo Antalieptės bažnyčios vargonų remonto teko pasitraukti – „aptvarkyta“ tik oro paskirstymo dėžė“, – savo prisiminimais dalijosi J. Šapola. Jis sako, kad žiemą nešildomoje Antalieptės bažnyčioje dirbti buvo sunku – šalta. Kol čia darbai sustojo (2018 m.), keletą mėnesių teko dirbti Druskininkų bažnyčioje vargonininko Gedimino Kviklio kvietimu.

Sigito Daščioro nuotraukoje Justinas Šapola koncerto akimirką su asistentu Alvydu Fijalkausku

Kartą (dar 2013 m. birželį), būdamas Kaune, visai netyčia užsuko į Kauno Šv. Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką, kurioje buvo remontuojami vargonai (antri pagal dydį Lietuvos vargonai). „Su meistrais Algiu Stepanausku ir Gintautu Pilypaičiu greit užsimezgė draugystė: jie ne tik suteikė daug reikalingų žinių, visada mielai konsultuodavo, o, esant reikalui, ir parodydavo“, – su pagarba šnekėjo Justinas, gavęs ne tik naudingų teorinių žinių, bet ir neįkainojamos patirties.

„Informacija, kad „bandau“ remontuoti vargonus, greitai sklido, o netrukus pasiekė ir Girėną Povilionį (aut. pastaba: vargonų istorikas, vargonininkas, vargonų restauratorius-ekspertas), kuris netrukus susirado mane ir pasiteiravo, ar nenorėčiau įgyti vargonų restauratoriaus kvalifikacijos. „Tam reikėjo padaryti vargonų restauravimo pasą“, – pasakojo Justinas. Nežinau, ar reikėtų manyti, kad sėkmė aplankė Justiną, ar tai kruopštaus ir nuoseklaus darbo rezultatas. Įgyti vargonų restauratoriaus kvalifikaciją Justinas, žinoma, panoro: reikalingą instrumento restauravimo pasą smulkiai pildė, tvarkydamas Antalieptės bažnyčios vargonus. Kas antrą savaitę (viena savaitė – Antalieptėje) Justinas važinėdavo pas G. Povilionį, turintį šalia Vilniaus savo dirbtuves, ten pusę metų sėmėsi patirties.

Sakoma, kad visi vargonai turi muzikinę, kultūrinę, dvasinę ir istorinę vertę. Apie Antalieptės vargonus Justinas gali kalbėti daug: „Pirmoji jų spalva, panašu, buvo žalia. Tai matyti ant įvairių vargonų dalių, vėliau – jie buvo dažyti tamsiai mėlyna spalva. Įdomiausia – rastas užrašas: jis leidžia manyti, jog vargonai buvo pastatyti ne anksčiau kaip 1828 m. Pagal kitas detales irgi galima spręsti, kad jų amžius panašus. Dar vienas lapelis, rastas ant vamzdžio, liudija, kad vargonus tarpukary tvarkė vietinis meistras J. Šablinskas. Čia dar matoma raidė „V“. Galbūt tai jo padėjėjo užrašas. Vargonai „išsaugojo“ ir karo randus: teko oda užklijuoti ir karo žaizdas, likusias mediniuose Prinzipal 8‘ registro vamzdžiuose. Prinzipal 8` ds vamzdžio pėda buvo peršauta. Ją lituojant ankstesniam meistrui, metalas lydėsi ir pėdos viduje gavosi lydmetalio varvekliai, kurie trukdė su strypu ištiesinti vamzdžio pėdą. Teko tą pėdos dalį išpjauti ir įlituoti implantą. Išpjovus prastai užlopytos skardos gabalėlį iš Prinzipal 8‘ registro A vamzdžio (jis didžiausias vargonų metalinis vamzdis ir yra vargonų prospekto (fasado) centre), vidinėje gabalėlio pusėje buvo matyti, kaip vamzdis buvo sužeistas, kai į jį pateko kulka. Vamzdyje liko ir kitas lopas, kurio neišpjoviau (jis yra sandarus ir gana tvarkingai atrodo). Pro tą vietą kulka išėjo ir perskrodė šalia esantį H garso vamzdį. (Peršauta buvo ir daugiau vamzdžių). Sovietmečiu remontui (medinių vamzdžių sandarinimui) tiko net ir laikraštis. Atsižvelgiant į aprašomas naujienas, vargonai tvarkyti ne anksčiau kaip 1976 m. liepą… Ankstesni meistrai, tvarkydami medinius vamzdžius, kurie buvo išsiklijavę, nuėjo lengviausiu keliu – sukalė juos vinimis. Ir dabar, norint juos kokybiškai sutvarkyti, tos vinys yra gyva bėda.“

Vaikinas sako, kad restauruojant vargonus, reikia įvairiausios patirties: štai kad ir lituojant vamzdžius… Jau specialiai buvo įsigijęs lituoklį, tačiau dirbti buvo išties nedrąsu, kadangi lydosi ir vargonų vamzdis, ir lituojama medžiaga – netinkama temperatūra gali sugadinti viską. „Vidinė intuicija, įgūdžiai – čia labai svarbūs. Ne tik reikiamus vamzdžius pavyko neblogai sulituoti, bet ir trūkstamus padaryti“, – Justinas pasakojo, kaip reikėjo nuvalyti, sulituoti, atstatyti sulamdytas pėdas, ištiesinti vamzdžius, o kai kuriuos ir klijuoti, ir pailginti.

„Antalieptės vargonai anksčiau juos remontavusių meistrų smarkiai perdaryti – vamzdžiai sumaišyti, nupjaustyti. Vis tik dauguma išlikę autentiški. Didžiausią C vamzdį teko prailginti net 40 cm. Trūkstamų vamzdžių vietas teko užpildyti naujais. Pirma reikia paruošti švino-alavo lydinio skardą vamzdžio gamybai. Maniškė buvo per stora, tad teko ją nuskusti iki reikiamo storio. Po to vidinėje pusėje įrėžti būsimos vamzdžio burnelės kontūrus ir nudažyti kraštus natūraliais dažais (jie reikalingi litavimo procese tam, kad būtų išlaikomas karštis ties litavimo siūlu ir kad nesusigadintų skarda)“, – iš preciziško Justino pasakojimo jauti, kaip visa tai jam gerai žinoma ir svarbu.

„Vargonų registre – tam tikro skambesio ir aukštumo vamzdžių eilė yra tarsi spalvos dailininko paletėje, – papildo Justinas, – yra 54 vamzdžiai. Reikia atkurti registrą pagal išlikusius vamzdžius. Kadangi vienam klavišui jų yra 10, esant 54 klavišams teoriškai turėtų būti 540 vamzdžių (realiai šiuose autentiškuose vargonuose buvo 532 vamzdžiai (Trompete 8` registras neturėjo viršutinių 8 vamzdžių) + 2 būgno vamzdžiai). Vargonuose dar buvo akustinis būgnas (du vienas šalia kito stovintys ir per pustonį skambantys vamzdžiai, suteikiantys akustinį bangavimą) ir varpeliai (pakabinta ašis, ant kurios įtvirtinta sparnuotė). Kai varpeliai įsijungdavo, oras būdavo pučiamas į sparnuotę, ji sukdavo tą ašį; įtaisytas mechanizmas skambindavo 3-4 varpelius, suteikdamas papildomą garso papuošimą. Vienas ašies galas buvo įtaisytas vargonų prospekto centre, ant jo galo įtaisyta Dovydo žvaigždė. Veikiant varpeliams, ji sukdavosi. Tačiau įrenginys neišlikęs – tik oro paskirstymo dėžėje yra vožtuvas, skirtas varpeliams.“

…ir taip nuo 2015 m. iki dabar, tiesa, su pertraukomis, vyksta Antalieptės vargonų rekonstrukcija. Justinas sakė, kad darbu yra patenkintas, nors dar labai daug jų laukia, kadangi sutvarkytas tik pirmasis registras – pamatinis (Prinzipal 8`), o turėtų būti 8 registrai. Pradėtas darbas su antruoju (Flet Rowers 8`) registru, kuriame irgi turėtų būti 54 vamzdžiai, tačiau išlikusių yra tik 42 (kiti – neautentiški). Ir vėl tie patys darbai darbeliai: valyti, klijuoti, derinti garsą ir t. t.

Laisvalaikiu Justinas mėgsta žaisti šachmatais, žiūrėti „Dakarą“, vasarą – minti dviratį. 2020 m. vasarą pasižadėjo dviračiu įveikti 1000 km vietoje automobilio. Iš Rokiškio nuvažiavus į Antalieptę, o paskui grįžus atgal, viena dešimtoji tikslo jau būna „įvykdyta“. Dviračiu važinėja vargonininkauti į Žiobiškį (dar vargonininkauja ir Rokišky, ir Čedasuose).

„Mano gyvenimas glaudžiai susijęs su bažnyčia ir vargonais. Be tikėjimo, kuris iš mažens pažįstamas, sunku būtų dirbti tokį darbą. Pagrindinis darbo kriterijus – meilė muzikai ir instrumentui. Nepamenu, kad kurią dieną būčiau be jų apsiėjęs“, – juokėsi vaikinas, nors yra vienmetis su Lietuvos Nepriklausomybe, tačiau gebantis įpūsti gyvybės liepsną kelių šimtmečių senumo instrumentams. Su seneliu nuvažiavęs į Spitrėnų bažnyčią jis patarnaudavo kunigui šv. Mišioms, nors ne kartą giminaičiai sakė, kad seneliui reikėtų užsiauginti pamainą… Lemtinga, anot vaikino, buvo 2006 m. gruodžio 30 d. – tąkart jis supratęs: „jei šiandien nepradėsiu mokytis, tai niekuomet to nebepadarysiu“. Pradėjo… 2007 m. liepos 15 d. buvo pirmosios šv. Mišios, kai jis grojo vargonais… Nuo 2017 m. kasmet liepos 15 d. Rokiškio bažnyčioje vyksta vargonų muzikos koncertas – Justino Šapolos, nesvarbu, kad jis yra savamokslis vargonininkas, atliekami kūriniai pavergia klausytojų širdis.

Šiandien Justino sąskaitoje, be minėtų straipsnyje, yra ir kitų vargonų, ir daug bažnyčių, prie kurių vienaip ar kitaip prisilietė jaunuolio rankos bei širdis: Telšių Katedros ir Kantaučių, Anykščių ir Skapiškio, Žiobiškio ir Vadaktėlių, Upytės ir Vyžuonų, ir dar…

Justino Šapolos atliekami darbai prabyla dieviška vargonų kalba, kuri priverčia mūsų sielą pakilti virš kasdienybės rūpesčių. Džiugu, kad vaikinas yra prisilietęs ir prie Utenos bažnyčios vargonų.

190 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.