Home » Protakos » Zarasų elektrinės 1916–1919 m.

Zarasų elektrinės 1916–1919 m.

Zarasų elektrinės 1916–1919 m.

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Šiandien neįsivaizduojame gyvenimo be elektros. Užtenka tik kelioms minutėms „pradingti“ elektrai, ir užgriūva įvairios problemos: namuose nebeveikia televizorius, neįsijungia virdulys, parduotuvėje negali susimokėti už prekes…

Artėja elektros energetikos pradžios Lietuvoje jubiliejus – 130 metų: skaitytojams pateikiamas straipsnių ciklas apie Utenos ir Zarasų rajono elektrifikaciją.

——

1892 m. balandžio 17 d. šv. Velykų rytą Rietavo bažnyčioje įsižiebė pirmoji elektros lemputė Lietuvoje – po elektros lemputės išradimo praėjus 13 metų.

1892 m. praėjus 10 metų nuo pirmosios pasaulyje elektrinės atidarymo, šalia Rietavo dvaro lentpjūvės įsteigta pirmoji elektrinė Lietuvoje: nutiesta elektros linija į parką ir kunigaikščių Oginskių dvaro rūmus (tik 10 metų vėliau nei Prancūzijoje, Anglijoje, JAV).

1920 m. spalį Petras Narutavičius, Prekybos ir pramonės ministerijos įgaliotinis elektros stotims ištirti, teigė, kad Utenoje ir Ežerėnuose (ankstesnis Zarasų pavadinimas) elektros tinklas įrengtas vokiečių.

Nuo 1916 m. iki 1919 m. vidurio Utenos, Ežerėnų ir Rokiškio apskritims, Utenos ir Ežerėnų miestams iš Andriejūnų dyzelinės ir Gulbinės šiluminės elektrinės elektros energija buvo tiekiama per vokiečių kariuomenės nutiestas 15 kV ETL.

Nedaugelis girdėję, kad netoli Zarasų, prie Tetervinio ežero, 1916 m. vokiečių okupacinė karinė vadovybė pastatė dvi galingas elektrines: Gulbinės šiluminę su 750 kVA turbogeneratoriumi ir Andriejūnų 400 kVA galios dyzelinę. Energijos tiekimui nutiesta apie 400 km 15 kV elektros tiekimo linijų; panaudoti pirmieji 3000 V įtampos generatoriai ir pirmosios 15 kV ETL Lietuvoje.

1919 m. liepą, bolševikams pagrobus elektrinių įrengimus, elektros energijos tiekimas nutrūko. Vietiniai gyventojai „nusavino“ neveikiančių linijų atramas, plieno laidus. Transformatorinę alyvą naudojo vietoj žibalo.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. visą Lietuvos teritoriją okupavo vokiečių armija. Fronto linija Zarasai–Drūkšos upė–Kazėnai–Naručio ežeras–Smurgainiai stabilizavosi iki karo pabaigos. Vokiečių karinė okupacinė valdžia pafrontėje statė gynybines linijas, reikalingą infrastruktūrą: kareivines, ligonines, kepyklas, bunkerius iškalė lentomis, apšildė metalinėmis krosnelėmis, apšvietė elektra. Transportavimui nutiesė siaurojo geležinkelio linijas.

Gulbinėje ir Andriejūnuose vokiečių kariuomenės poreikiams pastatytos elektrinės ir elektros tiekimo linijos per nepasiekiamą artilerijos atstumą. Lietuvos Valstybės nuosavybe tapo visas vokiečių paliktas turtas – 1918 m. lapkritį Vokietija kapituliavo, kariuomenė pasitraukė.

Išvaduotose Lietuvos teritorijose vyriausybės įgaliotiniai apskaitydavo išlikusius įrengimus perduodami apskrities komendantams.

1916 m. Gulbinėje, 7 km nuo Ežerėnų, vokiečiai pastatė aukštos įtampos 15000 voltų elektros stotį – 1000 HP (arklio jėgų) galingumo. 600 HP galingumo stotis pastatyta Andriejūnuose, 6 km nuo Ežerėnų, prie siaurojo geležinkelio linijos Ežerėnai–Ilakė.

Pagal Versalio taikos konferencijos sutartį, vokiečių turtas, paliktas Lietuvoje, yra Lietuvos Valstybės nuosavybė. Užėmus bolševikams Lietuvos šiaurės rytų sritį, išplėštos abi elektros stotys. Kai lenkai užėmė Vilnių, o lietuvių komisarai pabėgo į Smolenską, Ežerėnų, Utenos ir Rokiškio apskričių dalis atiteko latvių bolševikų globai. Bolševikų komisarų įsakymas: viską išvežti į Latviją, tačiau abiejų elektros stočių darbininkai įsakymą vykdyti atsisakė. Atsiuntus monterius ir ginkluotas jėgas iš Daugpilio, iš Gulbinės ir Andriejūnų per 3 savaites visos mašinos išvežtos į Daugpilį. Maskvos valdžia, atėmusi mašinas iš latvių, išgabeno į Kostromą.

Gulbinės stotis gamino elektros energiją visam rajonui, per metus sunaudodama iki 20000 kub. m malkų, kurias ruošė rusų belaisviai, medieną veždavo siauruoju geležinkeliu, smulkindavo įrengtu elektriniu pjūklu. Čia buvo garo katilas Filzner-Gamper 223 kv. metrų kaitinamojo ploto; turbogeneratorius AEG 750 kVA, 3 elektros siurbliai, turbosiurblys, elektros ventiliatorius, 2 transformatoriai 3000/15000 voltų su aušintoju, filtras, skaidomoji lenta ir aparatai; vandens rezervuarai, kondensatorius, pjūklas su elektromotoru.

Andriejūnų elektros stotyje buvo 4 dyzeliai po 150 HP; 2 transformatoriai 3000/15000 voltų, 3 elektros pompos, gazo ir vandens siurbliai, filtrai, skaidomoji lenta ir aparatai. Elektrinių pagrobtas turtas įvertintas 5 960 000 auksinų.

Elektros stočių tinklas apėmė 3 apskritis: Ežerėnų, Rokiškio ir Utenos, buvo 15 000 voltų apie 400 km, neįskaitant keliasdešimt atsišakojimų, žemos įtampo tinklų.

Bolševikai traukdamiesi 1919 m. pavasarį išdraskė Andriejūnų el.stotį, o liepos mėn. – Gulbinės (energija siųsta į Uteną 65 km, Ežerėnus – 8 km, Daugpilį – 46 km, Dūkštą – 62 km), Ežerėnai ir Utena turėjo po 800–900 lempų.

Iš Gulbinės elektros stoties, karo metu apšviesdavusios ir Dinaburgo pafrontę, buvo likę dideli trobesiai. Liko barakai, garo katilas Filznero ir Gampero 250 m² šildomojo ploto, kilnojamasis kranas. Turbogeneratorius išvežtas į Rusiją.

Antalieptės hidroelektrinė

Techniniai Gulbinės elektrinės parametrai: trobesys, pastatytas 36 m nuo Tetervinio ežero kranto. Garo gaminimui naudotas garinis katilas. Buvę 2 transformatoriai, keisdavę įtampą: 3000 į 15000 voltų – išvežti kartu su aušinimo siurbliais.

Kazimieras Katinas su bendrovės „Pavasaris“ partneriais Aleksandru Dargiu ir Jonu Juodžiu, sumanę pastatyti Antalieptėje hidroelektrinę, išsinuomojo 15 kV linijos atkarpą nuo Daugailių iki Utenos, kad aprūpintų elektros energija miestą. 1919 m. lapkritį pateikė prašymą Prekybos ir pramonės ministerijos Pramonės departamentui Antalieptės HE steigti ir išsinuomoti 15 kV ETL linijos atkarpą Daugailiai–Utena.

LCVA saugomas dokumentas: „Sumanėme įsteigti elektros stotį miestelyje Antalieptė, to ir valsčiaus, Ežerėnų apskrity, norime apšviesti Antalieptę ir apylinkę. Tam tikslui yra mums reikalingas tinklas aukšto įtempimo, kuris yra Utenoj ir 7 transformatoriai taipogi yra Utenoj – palikti nuo vokiečių ir stovi be naudojimo. Užtaigi nuoširdžiai meldžiame. Duoti mums leidimą minėtą stotį steigti ir išnuomoti virš nurodytus: tinklą nuo Daugailių iki Utenai ir tuos 7 transformatorius. Teipgi leisti mums, kur bus galima nusiimti tinklą ir pasistatyti tarpe Antalieptės iki Daugailių.“

Pramonės departamentas nutarė, kad 15 kV elektros tinklas nereikalingas. Komisija įkainojo ir pardavė K. Katinui prašomą išnuomoti tinklo dalį. Buvo elektrifikuota Utena, jos apylinkės: Rašė, Vyžuonėlės, Mackėnai.

K. Katino vadovaujama bendrovė „Pavasaris“ tapo Utenos miesto žemos įtampos tinklo ir 15 kV linijų savininke. Utenos miestui bereikėjo įrengti elektrinę.

Pagal transformatorių sąrašą nustatytos Lietuvos kontroliuojamoje teritorijoje Zarasų rajono elektrifikuotos vietovės:

Bartašiškėse 5 kVA; Gulbinės el. stotyje 5 kVA; Juozefavoje 3 kVA; Antazavėje 5 kVA; Lomkose 3 kVA; Lavcenzėje rastas išardytas; Turmante paėmė bolševikai; Obeliuose 10 kVA; Eglaitėje paimtas bolševikų; Anraščyznoje nerastas, Smalvose paėmė vokiečiai; Daugailiuose paėmė bolševikai, Kamariškėse 5 kVA

1922 m. gegužę dienraštyje „Lietuva“ paskelbtos varžytinės Gulbinės elektrinės liekanoms parduoti, Valstybės įvertintos 100 000 auksinų. 1922 m. birželį Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė jas ir 15 kV tinklą prie elektrinės nusipirko už 100 500 auksinų.

Likusioji Ežerėnų apskrities apylinkėse tinklo dalis atiteko Kauno miesto elektros apšvietimo AB. 1922 m. birželį sudaryta sutartis tarp Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos ir Kauno miesto elektros apšvietimo AB.

Stambus elektros energijos tiekimo tinklas su pirmosiomis Lietuvoje 15 kV elektros tiekimo linijomis ir su 3 000 V generatorinės įtampos kintamosios srovės generatoriais baigė savo egzistavimą: Utenos ir Ežerėnų miestai, jų apylinkės liko be elektros energijos šaltinių.

Utenos elektrinės istorija

Petras Narutavičius, Prekybos ir pramonės ministerijos įgaliotinis elektros stotims ištirti, pateikė rekomendaciją, elektros energijos tiekimo atstatymui: „Utenoje jau pradėjo organizuotis tam tikra prekybos ir pramonės bendrovė. Kuriai rūpi ir elektros šviesa. Tuo tarpu pamatinis kapitalas elektros stočiai pastatyti žada rasti 60 000–80 000 auksinų. Patariau bendrovės steigėjams pasistatyti lokomobilį ir trifazinį generatorių lig 3 000 voltų miesto viduryje prie artezinio šulinio, arba dvare. 3 000 voltų įtempimo tuo tarpu užtektų ir tuo įtempimu galima būtų eiti 6 –7 km į visas puses. Tuomet miestas, apylinkės ir geležinkelio stotis turėtų gausiai energijos. Esamieji apylinkėse bravorai, muilo fabrikai, kaulų ir miltų malūnai, medžio dirbtuvė galėtų eiti su elektros varikliais. Kadangi tinklas yra valstybės nuosavybė, patariau bendrovės steigėjams kreiptis į valdžią, kad tinklas būtų bendrovei išnuomuotas. Bendrovė pati apsiima tinklą tvarkyti, o esant reikalui ir didinti. Pastačius trifazinį generatorių galima būtų išnaudoti esamąjį trilaidį tinklą. Visame Utenos mieste ir priemiesčiuose lig liepos mėnesio degė arti 800 lempų.“

1920 m. spalį Utenos valdininkų komisijos iniciatyva Komendantui pirmininkaujant, rekvizuota Aknystos dvaro valstybinė el. gamykla, mašina atgabenta į Uteną – panaudojama miestui apšviesti.

1920 m. lapkritį Radzevičius (Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijos inžinierius) priėmė rekvizuotas mašinas savo ministerijų žinion, išnuomodamas Utenos apskrities Valdybai 3 mėn. po 300 auksinų mėnesiui; lapkričio 22 d. Pramonės skyrius sutartį panaikino, nes pasirašiusios pusės neturėjo jokių įgaliojimų.

K. Katinas, bendrovės „Pavasaris“ pirmininkas, 1919 m. balandį už 5000 auksinų nusipirko elektros generatorių, ketindamas įrengti elektrinę Rašės dvare prie Utenos, o lapkritį įteikė pareiškimą išsinuomoti. 1921 m. liepą nusipirko Utenos miesto žemos įtampos tinklą ir 15 kV ETL Utena–Rašė, Rašė–Vyžuonėlės, Utena–Mockėnai, Utena–Daugailiai. Per liniją Rašė–Utena galėjo tiekti elektros energiją Utenai, tačiau Bendrovei nepasisekė Rašėje įrengti elektrinės: nupirktą Utenos elektros tinklą pardavė bendrovei „Šviesa“.

1922 m. gegužę Jankelis Pakemunskis, Leizeronas Šeras ir Abraomas Fainas bei Utenos apskrities valdyba, remdamiesi Utenos apskrities tarybos nutarimu, pasirašė koncesijos sutartį, įsipareigojo per 4 mėn. įrengti elektros stotį. Sutartyje p. 15: bendrovė „Pavasaris“ pardavė 1921 m. nupirktą Utenos miesto elektros tinklą, koncesionieriai išmokės bendrovei „Pavasaris“ 17550 auksinų, jei sutiks perleisti jiems turtą, Valdybos parduotą 1921 m. spalį ir be teismo nuims tinklą.

Elektros tiekimo koncesija, pasirašyta 20-čiai metų: nemokamam miesto gatvių apšvietimui, savivaldybės ir bažnyčios įstaigoms skirs 3625 žvakių elektros energiją, savivaldybei mokės po 1500 auksinų kas mėnesį; už elektrą privatūs asmenys mokės 75 % Kauno miesto kainos: po 1,01 Lt/kilovatą; pasibaigus koncesijos laikui, elektros stotis (su visu turtu) pereis Utenos Apskrities Savivaldybės nuosavybėn.

1923 m. pr. bendrovė „Šviesa“ mediniame pastate (Ežero g. 17) įrengė laikiną elektrinę, sumontavo dyzelinį variklį 50 AG, 2 elektros generatorius. Ant variklio veleno sumontuoti du skirtingo diametro skriemuliai. Kiekvienam generatoriui sukti panaudotas atskiras diržas, užtikrinta nominalios generatorių apsukos. „Šviesa“ įsipareigojo pastatyti mūrinį elektrinės pastatą, rekonstruoti tinklą iki 1929 m. vidurio.

Utenos savivaldybė pareiškė pretenzijas dėl sutarties įsipareigojimų, o liepos 19 d. Komisija nustatė, kad savininkai neišpildo Prekybos Departamento reikalavimo, išdėstyto š/m. balandžio mėn. 7 d. raštu Nr. 8118, todėl prašo Prekybos Departamentą Utenos elektros stoties veikimą sustabdyti.

1929 gruodį Utenos Apskrities Valdyba, pirmininkaujant Motiejūnui-Valevičiui, elektros koncesiją pusiau slaptai perleido Lacui ir Kučgailiui, sudarydama 20-čiai metų vienašališką sutartį: 1922 gegužės 30 d. sutartis surašyta su Jankeliu Pakemunskiu, Abramu Fainu ir Leizeriu Šeru ir perleista pastarųjų Apskrities Valdybai sutikus Nisonui Lacui ir Maušai Kučgailiui, nuo 1930 vasario1 d. nustoja galios.

Sutarties puslapyje 6: „Jei būtų įvesta visos Lietuvos elektrifikacija, kuria Utenos miestas galės naudotis, tai Apskrities Savivaldybei duodama teisė sutartį nutraukti, bet ne anksčiau, kaip per 10 metų nuo jos pasirašymo dienos. Šiuo atveju Apskrities Savivaldybė privalo sumokėti stoties savininkams už tinklą ir elektros mašinas sulig ekspertų įkainavimo“. Naujiesiems šeimininkams už elektros naudojimą mokėti po 1,20 lt/kWh.

1930 m. kovą: atliekamos koncesijos perdavimo „ceremonijos“: Apskrities Valdyboje iš anksto paruoštu protokolu Nr. 2 1930 04 07 d., dalyvaujant Motiejūnui, Valevičiui, miesto Tarybos posėdyje per 15 minučių elektros koncesija „perduota“ miesto savivaldybei, „miestui naudingomis ir atitinkamomis gyventojų sąlygomis“. Elektros komisija, susipažinusi su elektros koncesijos sutartimi, iškėlė dėl jos miesto tarybai ir apskrities valdybai baudžiamąją bylą.“

1938 m. birželį M. Kučgailis gavo leidimą elektrinę plėsti: Planavo pastatyti 150 AG lokomobilį ir 90 kW galios elektros generatorių.

1939 m. Utenos elektrinėje buvo dyzeliai 55 ir 150 bei lokomobilis 150 AG; elektros generatoriai 114, 36 ir 90 kW galios.

1944 m. vokiečiai Utenos elektrinę susprogdino. Išliko 150 AG lokomobilis ir 90 kW generatorius.

1945 m. naudojamas lokomobilis labai susidėvėjęs; elektrinė po sunaikinimo atstatyta tik dalinai. Esanti dinamo mašina 90 kW galingumo pilnai apkrauta, o esamas lokomobilis yra senas ir neremontuotas 10 metų.

Elektros energijos vartojimui buvo nustatomi limitai. Vėliau Lietuvos energetikai pradėjo gauti tankų, torpedinių laivų variklių, vyko dažni keitimai pagal pareikalaujamą galią.

1959 m. Utenos elektrinės galia buvo 1089 kW. 1960 m. nutiesus 35 kV ETL Antalieptė–Utena ir sumontavus 35/10 k pastotę, Utena turėjo rezervinį maitinimą iš Antalieptės hidroelektrinės. 1963 m. sumontavus Utenoje 110/35/10 kV pastotę, Uteną prijungus prie energetinės sistemos, elektrinė demontuota.

Straipsnis parengtas pagal Stasio Bilio knygą „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“. Bus daugiau

210 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.