Home » Protakos » Apie paveldo dienas Molėtuose

Apie paveldo dienas Molėtuose

Apie paveldo dienas Molėtuose

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Šįkart buvo naujiena, kad Paveldo dienas buvo galima organizuoti visą savaitę: nuo rugsėjo 17 iki 26 dienos, o Kultūros paveldo departamento (KPD) informacinis Paveldo dienų pranešimas skelbė, kad tai yra intriguojanti tema ir ne tik vienas simboliškiausių Europos Tarybos inicijuotų renginių, bet ir pamėgtas penkiasdešimtyje Europos valstybių ir kiekvieną rugsėjį suburiantis apie 30 milijonų dalyvių. „Renginio tikslas – geriau pažinti greta esantį kultūros paveldą, suvokti jo vertę, žadinti susidomėjimą juo, įsitraukti ir kitus įtraukti į jo išsaugojimo sąjūdį, išmokti jį saugoti, tausoti ir išradingai naudoti.“

Likau ištikima idėjai – rengti tris didžiąsias dienas Europos paveldui – trims skirtingoms amžiaus grupėms. Ir negaliu nesidžiaugti, kad maloniai nustebino Molėtų pradinės mokyklos antrokai, pirmąkart dalyvavę Paveldo dienose. Tokių smalsių „pipirų“ jau seniai neteko matyti: jiems buvo viskas įdomu, jie veržėsi skaityti R. Gražio ir A. Kavoliūno eilėraščius prie jų kapaviečių, turėjo begalę klausimų, pradedant žmogaus atsiradimo istorija, pavyzdžiui, ar jie galėtų susikalbėti su pirmaisiais žmonėmis, kokios seniausios kalbos, kiek jų yra, ir baigiant tuo, kad pasiprašė, jog nuvesčiau prie žydų žudynių vietos, nes jie dar nėra buvę… Keičiau maršrutą su didžiausiu malonumu ir nuostaba, kad yra tokių vaikų. Eidami miško pakele, kai kurie dar spėjo ir lepšių prisirinkti, ir miško medžius pavardyti… O labiausiai stebino nuoširdi vaiko malda, kai, paprašęs palaikyti grybus, prie kryždirbio R. Mozūros kryžiaus partizanams, pastatyto 1991 metų rugsėjį, ir Lietuvos savanorių pagerbimo vietoje, jis persižegnojo ir pasimeldė, lyg didžiausią paslaptį pusbalsiu atskleisdamas, jog žegnotis išmoko jau pirmoje klasėje, ir lyg atsiklausdamas, ar tą patį galėsiąs padaryti ir žydų žudynių vietoje… Kaip ir mergaitės atsiklausimas, ar galinti garsiai perskaityti Lietuvos savanorių vardus ir pavardes. Tai parodo iš kokios aplinkos jie atėję, kaip yra ugdomi namuose ir mokykloje. Jie – vaikai tėvų, gimusių po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1990-ųjų metų. Todėl jiems tai yra lengviau suvokiama, nei tai, kodėl rusų kariai yra palaidoti Lietuvoje, ir dar tose pačiose kapinėse, kuriose dabar laidojami jų seneliai ar giminės. Su vyresniais kiek kitaip, jie jau žino, kad vyko Antrasis pasaulinis karas ir papildomų klausimų tarsi neiškyla, bet šitoje dabartyje, kai tebevyksta tarybinio laikotarpio paminklų griovimas, aš visiems kaip pavyzdį pristatau Arnoldo Lukošiaus, vieno iš Eurovizijos dalyvių su grupe LT United (kartu su Andriumi Mamontovu, Marijumi Mikutavičiumi, Viktoru Diawara-Vee, Sauliumi Urbonavičiumi-Samu, Eimantu Belicku, pelniusiais iki šiol aukščiausią – šeštąją vietą Lietuvai) publikaciją apie jo gimtąjį miestelį, kuriame buvo sumanyta kai kurių politikų iniciatyva griauti paminklą karių kapinėse, o ir pačias kapines perkelti į Rusiją, bet: „(…) žmonės susirinko ir neleido. O kam griauti? Ten irgi palaidoti tokie patys žmonės, jie turėjo motinas, tėvus, jie čia žuvo, tai jų kapinės, tegul taip ir lieka“, – nusistebėjus, kaip čia išliko toks paminklas, paaiškino šalia kapų gyvenanti moteris. Ir neskubėkite rėkti, kad miestelį valdo komunistai ar Rusijos padlaižiai – ten tiesiog gyvena tie, kurie gerai atsimena savo istoriją ir nenori užmiršti nei jos pamokų, nei ją lėmusių žmonių. Ir nesiraukykite, kad kaimiečiams tikriausiai viskas vienodai šviečia, dėl to nieko ir nekeičia. Gal ir keista, tačiau būtent Kurklių žmonės savo istorija itin domisi – juk ir pats į gimtąjį kaimą užsukau tik dėl to, kad ten, sausakimšoje bažnyčioje, vyko gydytojos A. Žvinienės (o ji ir mūsų, molėtiškių, kraštietė) išleistos knygos „Kurkliai“ pristatymas. Knygos, į kurią sudėti žymių ir paprastų čia gyvenusių ir iš čia kilusių žmonių gyvenimų aprašymai (…) Štai ir kilo mano galvoje paradoksali mintis – šiais laikais toks išlikęs paminklas rodo, kad čia gyvena savarankiškai mąstantys, o ne masiniam ujimui paklūstantys žmonės. Ir jei mūsų šalį kas nors vėl užpuls, tikiu, kad drąsiausiai ją gins tie, kurie saugojo visus paminklus. O tie, kurie griovė, su džiaugsmu puls griauti tai, ką nurodys naujieji vadai. Nes priešais ir savais žmones dažnai paverčia aplinkybės, o štai būti kūrėjais ir statytojais ar griovėjais ir naikintojais jie pasirenka patys. Gal todėl tuose pačiuose Kurkliuose, tiesiai ten, kur dabar stovi sovietinio kario skulptūra, iki pat 1952 m. išsilaikė paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gal todėl mūšiuose prie šio miestelio ir rusų karių žuvo šimtąkart daugiau, negu užimant tą patį Taliną (Estijos sostinę vokiečiai paliko be mūšių). Jei griauni, vadinasi, bijai, jei nori, kad būtų užmiršta – sieki pakartoti. O galiausiai vis tiek lieka vien kapas ir tik tai, ką sukūrei. Arba ąžuolas ir keturi berželiai, kuriuos Kurklių pakrašty, ten, kur žuvo rusų išminuotojas, pasodino gyventojai. Na ir kas, kad jis buvo rusas – išminuodamas kelią jis išgelbėjo vežimais ten važinėdavusių lietuvių gyvybes.“ Po tokių Arnoldo minčių galima tik patvirtinti, kad bet kuris karas lieka ne tik karu, bet ir krikščioniška atjauta bei mokėjimu atleisti… O Paveldo dienų metu galima ne tik lankyti objektus, bet ir kalbėti apie toleranciją ir žmogiškumą, ir apie tai, kad net ir pačioje baisiausioje situacijoje, kaip, pavyzdžiui, žydų žudynių atveju, žmogus visada gali turėti pasirinkimą, pažvelgęs į savo sąžinę…
Su vietos istorija galima susipažinti ir kapinėse. Sužinoję, kiek rajone yra kapinių, kur yra palaidoti Lietuvos rusai – stačiatikiai ir sentikiai, pakalbėję apie jų bendruomenes, pažvelgę į palaidojimus šiandienos akimis, sustoję prie Molėtams nusipelniusių žmonių kapaviečių galime padaryti išvadą, kad, kaip ir 1918-aisiais, taip ir 1991-aisiais, ir Lietuvoje, ir Molėtuose, kultūrinį ir politinį gyvenimą formavo gydytojai ir mokytojai, o jei būtume vaikščioję ir po senąsias kapines, būtų prisidėję ir kunigai. Taigi, Molėtai – klasikinis miestelis su tam tikromis išimtimis…
Džiaugiuosi visais Europos dienų paveldo dalyviais – pradinukais ir progimnazistais bei jų mokytojomis – Jūrate Juciūniene, Dovile Budrioniene, Ramune Gasparėniene, Asta Vorobjoviene. Ačiū alantiškiams – 9–10 klasių moksleiviams iš Aukštaitijos profesinio rengimo centro, direktoriui Vladui Pusvaškiui, mokytojai Ingridai Jasilionytei, auklėtojai Renatai Lasienei. Alantiškiams buvo išskirtinė Paveldo diena, išpuolusi su Baltų vienybės diena, todėl apsilankėme ir buvusio alantiškio gydytojo Kęstučio Pangonio įkurtame „Baltų sode“ ir jau per paskutinį vasaros mėnesį spėjusiame atsinaujinti.
Nežinau, ar pavyko mums įdomiai įsitraukti į Paveldo dienas, bet, kaip sako šių dienų organizatoriai iš KPD – pažintis su kultūros paveldu visiems mums gali atverti kitokį požiūrį į gyvenimą, priversti susimąstyti ir įsilieti į šį svarbų jo išsaugojimo procesą. Visi kultūros paveldo objektai – tai vertybės, kurias pažinus darosi įdomiau gyventi…

Gimnazistų pažintis su paveldu / Alvydo Balandos nuotrauka

122 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.