Home » Protakos » Paralelės

Paralelės

Paralelės

Hana VINOKUR

Būtų puiku, jei žmogaus siela po mirties atsipalaiduotų nuo visko, ko neverta prisiminti. Būtų nuostabu, jei ji savo naujiems įsikūnijimams paliktų tik šviesą ir meilę. Tikriausiai taip nebūna. Mes ateiname čia tempdami paskui save nedorų poelgių, baimių, neatidirbtų programų bagažą, kad vėl ir vėl įsisąmonintume meilės esmę pačiame subtiliausiame jos pasireiškime ir siekiame tapti jos dalimi.

Šiandien visą ilgą kelią iš Visagino į Švenčionis, aš, brandi žydė, stengiuosi apmąstyti baisų ir didingą Kūrėjo tvarinį, vadinamą „Žmogumi“. Aš svajoju nors truputėlį pasistūmėti tiesos paieškose, žingsnis po žingsnio pažindama žmogaus prigimtį. Šiais metais spalis stebėtinai šiltas, parkus ir kiemus dengiantis maištaujančių ryškiaspalvių lapų sūkuriais. Gyvenimas užburia savo neįprastu grožiu ir labai sunku sutikti su tuo, kad fašizmas yra nepraeinančio būvio. Jis kaip reptilija keičia atspalvius ir formas, kuri minta mūsų suvokimo primityvumu. Apie tai galima daug galvoti, ant Temidės svarstyklių dėti visus už ir prieš… bet šiandien aš pro automobilio langus žvalgydamasi į saulės šviesos apakintas siaurutes gatveles skubu į renginį, pašvęstą Holokausto aukų atminimui.

Švenčionys – mažas, gražus miestelis, kuriame išliko nepakartojami senųjų laikų namų fasadai. Čia, senai užmiršę praeities siaubą, gyvena kiti, geri žmonės, švytintys meilės šviesa. Bet jeigu mintimis grįžti atgal, tai galima prisiminti laikus, kai Švenčionys buvo okupuoti hitlerinės Vokietijos. Dykvietės vietoje iki 1943 m. čia buvo getas, kurį likvidavo kartu su gyventojais… Dabar šioje vietoje gražus parkas, kuriame pastatytas medinės menoros formos paminklas.

Renginio programoje apsilankymas „Nalšios“ muziejuje ir pusvalandžio trukmės apžvalginis filmukas kultūros namuose, skirtas Holokausto aukoms paminėti. Po to apsilankymas prie memorialo. Muziejaus darbuotojai malonūs, draugiški, atviri bendravimui ir supažindina mus su šių vietų paslaptimis. Muziejaus fonduose daugiau nei 62 000 archeologinių, gamtinių, istorinių, etnografinių objektų, pasakojančių neįtikėtinas istorijas, atskleidžiančias tolimos praeities paslaptis. Muziejus garsus ne tik savo eksponatų gausa, bet ir virtualiomis ekspozicijomis, leidžiančiomis susipažinti su kolekcijomis fotogalerijų ir videovaizdų pagalba.

Žmonės – žvėrys. Visais amžiais ir laikais. Kartais tu šį faktą suvoki perdėm aštriai – ypač kai atvažiuoji aplankyti Holokausto aukų memorialą Švenčionėliuose, esantį vos už vienuolikos kilometrų nuo Švenčionių. Čia vyko masinis žmonių naikinimas. Tiksliau – miške esančiame poligone, tarp kaimelio Platumai ir ežero Šalnaičio, kur su ypatingu žiaurumu buvo sunaikinti aštuoni tūkstančiai žydų ir kur iki šiol krūpčioja žemė. O kiek kitų nežinomų palaidojo žiaurus laikas? Mintimis aš vartau metraščių knygas, prisimenu žmonių pasakojimus. Ar galima žmonėmis vadinti tuos, kas užmušinėjo vaikus, senelius, moteris, ligonius, silpnus, beginklius?

„Užmiršti negalima“… Taip vadinasi Jevsejaus Jakovlevičiaus Jacovskio knyga, kurią skaitydama krūpčiojau, visa siela sutikdama su jos pavadinimu. Taip. Užmiršti negalima! Ir vis tik…

„Daugiau nei tris tūkstančius žmonių 1941 m. spalio 9 d. užmušė hitlerininkai miške netoli Švenčionėlių šalia Žeimenos upės. Šaudė be išimties visus, net kūdikius. Girdėjau nemažai pasakojimų apie hitlerininkų žvėriškumą, daug ką mačiau savo akimis, ką jie darė okupuotose žemėse, bet tai, ką sužinojau Švenčionyse, mane sukrėtė.

Partizano pasakojimą papildė valstietis, kuris buvo tiesioginis šių nusikaltimų liudininkas. Jį, kaip ir daugelį kitų vietos gyventojų, budeliai vertė kasti, o po egzekucijos užkasti griovius, pripildytus nužudytų žmonių kūnų. Išsigimėliai motinų akyse žudė vaikus, metinukus, dvimečius čiupo už kojelių ir plėšė jų kūnus pusiau, savo aukų galvas daužė į kelmus, medžių kamienus. Po to numesdavo į griovį…“ Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ padėkos verta vien už drąsą paskelbti chronologiją ir išsaugoti atminimus žmonių, kurių nebeįmanoma rasti šiuolaikiniuose šaltiniuose.

„1941 metai, spalio 8–9. Iš viso Švenčionėlių poligone buvo sušaudyta 3450 žmonių. Aritmetika paprasta: kiekvienas iš specbūrio narių turėjo nužudyti 115 žmonių…

Mes sustojame prie parduotuvės už kurios turi būti posūkis į Švenčionėlių poligoną. Efraimas mato senutę kieme, ji vos juda, bet jos veidas šviesus ir protingas. Atsargiai klausiu, kur yra poligonas, ar ji pamena, kaip viskas vyko.

Senolė iš Švenčionėlių:

Aš mačiau kaip varė… O kaip gaila, kad mes neišgelbėjome žydaičių. Mes su mama gyvenome Padumblių kaime. Su žydais puikiai sutarėme, jie mums duodavo skolon miltų.

Dvi Bentskių mergaitės buvo 15 ir 17 metų. Kai jas vedė pro šalį, mes su mama verkėme, kad negalėjome išgelbėti mergaičių. Kaip pasakyti – visi ginkluoti. Jei mes būtume paėmę jas anksčiau, būtume paslėpę rūsyje. Daugelis būtų priglaudę žydus, bet bijojo. Ne vokiečių bijojo, bet savų.

Ko savi nepasakydavo, to vokiečiai nesužinodavo… Buvo žiaurus reikalas. Žmonės sužvėrėjo. Vėliau – kuomet visus sušaudė prie Šalnaičio ežero, kalbėjo, kad poligone dvi dienas iš žemės sunkėsi kraujas. Tas, kuris visa tai matė, jau mirė, o kiti, jauni, nori tik išgerti. Jie nieko nesupranta ir nenori žinoti.

Kas šaudė, klausiu senolės.

Šaudė visi kas norėjo, atsakė ji. Niekas nepajėgė sustabdyti. Kaip įsiutusius sustabdysi? Greičiausiai bijojo tik šventikų.

Aš paklausiau jos vardo. Senolė pasakė vardą ir prašė niekam nesakyti. Man reikia gyventi, aš gyvenu viena. Aišku, mes nesakysime. Atsisveikiname. Mes palikome ją verkiančią už tvoros, prie namelio durų. Verkiančią dėl Bentskių mergaičių, kurių ji ir jos mama neišgelbėjo prieš 75 metus.

Paminklas aukoms poligone buvo pastatytas tarybiniais metais (1961). 2001 m. memorialas buvo atnaujintas Anglijos pasiuntinybės pastangomis. Tai parašyta muziejuje. Šaunuoliai anglai…“

„Specbūrio veiklos statistika: 1941–1944, Vilnius, Paneriai – 35000–70000 žmonių. 1941. Ruduo. 20 rugsėjo, Nemenčinė – 403 žmonės. 22 rugsėjo, Naujoji Vilnia – 1159 žmonės. 24 rugsėjo, Varėna – 1767 žmonės. 25 rugsėjo, Jašiūnai – 575 žmonės. 27 rugsėjo, Eišiškės – 3446 žmonės. 30 rugsėjo, Trakai – 1446 žmonės. 6 spalio, Semeliškės – 962 žmonės. 7–8 spalio (žydų Nauji metai), Švenčionėliai – 3450 žmonių.“

Žmonės – žvėrys… Žmonės – angelai… Perkratinėdama atmintyje svetimų prisiminimų nuotrupas, aš vėl grimztu į savo mintis iš toli suvokdama tik bendrą energetiką; sulaikau garsą ties frazių nuotrupomis. Šiandien prie memorialo suvažiavo daug atstovų iš savivaldybių, pasiuntinybių ir Lietuvos žydų bendrijos. Taip būna kasmet tuo pačiu metu. Aš sulaikau žvilgsnį ties kiekvienu veidu todėl, kad man įdomu suprasti sielas. Man jau senai nesvarbūs nei titulai, nei regalijos. Man egzistuoja tik sąvoka „Žmogus“ ir dvi jo skirtybės, esančios paraleliniame amžinybės judėjime. Man norisi matyti akis ir suprasti, kas slypi kiekviename.

Atminimo tylos minutė… Amžinai saugoti kentėjimo aštrumą gali nebent chronologiškas metraštis ar skulptūrų bei memorialų nebylumas, bet ne žmogus. Laikas bukina jausmus, nuneša pojūčių aštrumą, nutrina vardus. Čia daug metų tyla. Tik kartais tarp medžių prašmėžuoja pilkas šešėlis ir lyg voratinklio tinklas lekia pavėjui vaiduokliškai šmėžuodamas saulės šviesoje.

Pralekia laikas ir žodžiai tampa beprasmiai. Ieškoti kaltų nėra prasmės. Iš sugniaužto kumščio išslysta praeitis. Gerai būtų jį išleisti, atgniaužti kumštį ir išlaisvinti sielą… bet viskam savo laikas.

Ir vis tiktai – užmiršti negalima!!!

Kažkur miške groja pučiamųjų orkestras. Saulė užsiplieskia ir nurieda per trombonų ir tūbų varį ir sublyksi ant akmens plytelių. Paklusdami spalio geltonumui beržai barsto lapus pavėjui. Gražūs žmonės deda vainikus ir gėles prie paminklų, uždega žvakutes ir žibintus. Čia atvažiuoja tie, kurie negali paklusti žiaurumui, pamiršti savo šaknų, kas negali nemylėti savo giminės ar tiesiog žmonių; tie kam nesvarbu, ar tu žydas ar lietuvis, kokia kalba kalbi ir kokioje šalyje gyveni. Pagerbti atmintį ateina būtent tie, kas veržiasi tarnauti šviesai ir stengiasi sekti Dievo priesakais, metai po metų, iš kartos į kartą perduodami ne tik atmintį, bet pirmiausia – žmoniškumą! Svari ir vienintelė priežastis, dėl kurios negalima pamiršti bet kokio karo siaubo, yra tai, kad privalome neleisti jam pasikartoti.

Mano veidą glamonėja saulė, aš įkvepiu gyvenimo dvasingumo, užmerkiu akis ir vidujai matau du skirtumus… dvi paraleles, apjuosusias Žemės rutulį: Žmonės – angelai… Žmonės – žvėrys…

Vertė Dalia Savickaitė

108 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.