Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Dubingių istorijos: prarasti ir atrasti rūmai

Dubingių istorijos: prarasti ir atrasti rūmai

Dubingių istorijos: prarasti ir atrasti rūmai

Kristina SAKAITĖ

Šabakštynais apžėlusi kalva pusiasalyje prie Dubingių miestelio prieš kelis dešimtmečius mažai priminė didikų rezidencijos vietą.

2003 m. prasidėję archeologiniai kasinėjimai ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje radinių pavertė miestelį populiaria kryptimi keliaujantiems po Lietuvą. Šiuolaikinės technologijos leidžia mėgautis virtualia Radvilų istorija namuose, tačiau dažnas neatsispiria norui aplankyti piliavietę „senoviniu“ būdu – pačiupinėti rūmų likučių plytas ir pasivaikščioti didikų takais.

Dubingių piliavietėje atkasti Radvilų rūmų fragmentai šiuo metu saugiai paslėpti po gaubtu, kad nebūtų paveikti nepalankių oro sąlygų. Ant piliakalnio, nuo kurio atsiveria vaizdas į ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą, ilsisi čia surasti ir po kelerių metų tyrinėjimų vėl perlaidoti Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo bei jų artimųjų palaikai.

Kasinėjimų metu Dubingių piliavietėje rasta tūkstančiai radinių, vienijų iškalbingai liudija apie čia vykusį gyvenimą XVI–XVII a., kiti tapo tolimesnių tyrinėjimų objektu.

Radvilų rūmų likučių ekspoziciją pristačiusi Asvejos regioninio parko vyr. specialistė Laura Leškevičiūtė sako, kadšiuo metu su istorikais Rimvydu Laužiku, Albinu Kuncevičiumi, Ramūnu Šmigelsku rengiama informacija apie gyvenimą rūmuose, bus atskleista daugiau detalių, kurias pasakoja radiniai.

Ekspoziciją pristatė Asvejos regioninio parko vyr. specialistė Laura Leškevičiūtė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Plytas pažymėjo meistrai ir gyvūnai

Istorijos gurmanai Dubingius vertina dėl to, kad čia likę kelių svarbių istorinių laikotarpių pėdsakai. Asvejos krantus jungiantis tiltas – Prezidento Antano Smetonos palikimas. Pakeliui link Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos – kadaise čia stovėjusios vasarinės (Smetonos vasarnamio) pamatai.

Išlikusius rūmų fragmentus sudaro XVI a. statyta pastato dalis ir XVII a. pristatytas priestatas. Priestato dalyje buvo mažesni kambarėliai, prieangis, kamaraitė. Viršutinė pagrindinių rūmų dalis ir 4 aukštų bokštas neišliko, tačiau neblogai išsilaikė apatinė dalis su 2 rūsiais ir kitomis patalpomis. Didžiausiame rūsyje saugojo maistą, gėrimus. Iš jo buvo galima patekti į kitą rūsį, vadinamą lobyną, kur saugojo dovanotus ir kitais būdais gautus brangius daiktus. Lobyne yra dvi nišos, atstojusios seifus, viduryje – krosnies dalis. Krosnį kūrendavo, kad saugomi daiktai nesudrėktų. Rūsyje atsidurdavo prabangūs kostiumai, rastame čia saugotų daiktų sąraše – dramblio iltis, tigro kailis, stalo įrankių dėžutė, ginklai, brangakmeniai, pinigai, peiliai. Rūmų šeimininkai lobyne priglaudė ir tris barsukų iškamšas.

Archeologinių kasinėjimų metu rasta visiškai sveika stiklinė taurė. Taurės būdavo labai plono stiklo, nes svečias, išgėręs į šeimininko sveikatą, rodydamas pagarbą sudaužydavo taurę į žemę. Norėdamas dar labiau pagerbti šeimininką, taurę sudaužydavo trenkdamas sau į kaktą. Tai žinodami, meistrai šiek tiek įskeldavo taures, kad šios lengviau dužtų.

Rūmams apšiltinti reikėjo ne vienos krosnies, rasti dviejų fragmentai.

Pagrindinių rūmų sienos buvo gerokai storesnės. Plytos kiek neįprastos, išvagotos grioveliais – pagamintas iš molio plytas meistrai perbraukdavo pirštais, atsiradę nelygumai pagerindavo plytos sukibimą su rišamąja medžiaga. Beje, savo pirštų atspaudus palikdavo ne tik meistrai. Kadangi pagamintas plytas apie 3 mėnesius džiovindavo lauke, todėl ant kai kurių letenos pėdsaką palikdavo šuo (Radvilos buvo medžiotojai, todėl laikė nemažai medžioklinių šunų), ant vienos plytos pasižymėjo ožka. Tai, kas dabar būtų laikoma broku, tais laikais buvo patobulinimas. Cementą atstodavo masė, kurią gaudavo sumaišę nugesintas kalkes, smėlį ir kiaušinio baltymą. Ar toks mūrijimo būdas buvo tvirtas, galima spręsti iš rūmų liekanų, stovinčių jau 400–500 metų.

Kelių šimtų metų senumo plytoje įspausti šuns letenos pėdsakai

Rūmų žemutinėje dalyje buvo latrina – tualetas. Kanalizacija buvo itin paprasta – antrame aukšte buvo padaryta skylė, virš jos stovėjo kėdė. Kai duobė apačioje prisipildydavo, išmušdavo angą ir viskas nubėgdavo.

Virtuvės priestatas atsirado XVII amžiuje. Pastato plytos patamsėjusios, prisigėrusios riebalų. Virtuvėje buvo mažoji krosnis maistui gaminti (puotoms maistą ruošdavo atskirame virtuvės pastate su kviestiniais virėjais). Virtuvėje vidinių maisto padavimo langelių nėra, valgius patiekdavo į kambarius per lauką.

Žemutiniame aukšte išlikę ir kalėjimo kontūrai. Jame saugodavo nepaklusnius bajorus už nusuktus mokesčius ir kitus nusižengimus. Kol laukdavo teisėjų, kilmingi prasikaltėliai gaudavo pavalgyti ir išgerti, o savo kaltę išpirkdavo ir laisvėn išeidavo už dvigubą mokestį.

Blynai su ruginuke

Archeologai kartais juokauja, kad geriausi radiniai randami atliekų duobėse. Maisto atliekų duobė atskleidžia rūmų gyventojų mitybos įpročius. Manoma, kad Dubingiuose netgi buvo auginamos vynuogės, kad veistųsi vynuoginės sraigės – Radvilos jas mėgo. Žuvis didikų racione irgi buvo ne paskutinėje vietoje. Ant pietų stalo būdavo patiekiamas įdarytas sterkas, yra išlikusių įdarytų lydekų receptų. Kunigaikščio meniu buvo nemažas, tačiau kugelio ar vėdarų skonio jis nežinojo. Didelę raciono dalį sudarė kruopos, ropinės daržovės. Bulvių tais laikais dar neragaudavo, jas augino kaip gėles. Tačiau ragaudavo apelsinus. Vilniuje Radvilos turėjo savo oranžeriją, kur augino įvairiausius vaisius. Apelsinai buvo vieni iš mėgstamiausių Barboros Radvilaitės vaisių.

Valgydavo daug jautienos, nes norėjo būti stiprūs kaip jaučiai ir nesivolioti purve kaip kiaulės – tokia buvo tuometinė simbolika. Kadangi medžiojo, turėjo ir žvėrienos.

Puotos būdavo galingos ir trukdavo ne vieną dieną. Jeigu svečiai per ilgai nesusiprasdavo išeiti, tai pats šeimininkas rengdavosi išvykti. Nustebusiems svečiams sakydavęs: jeigu jūs neišvažiuojat, tai aš išvažiuosiu…

Apsilankę Dubinguose lankytojai gali paragauti didikų virtuvės patiekalų. Pasak L. Leškevičiūtės, nauja šviečiamoji degustacinė programa „Radvilų virtuvė“ atsirado tik šiais metais, ją rengiant neapsieita be profesoriaus, istorinės virtuvės tyrinėtojo Rimvydo Laužiko pagalbos.

Radvilų troškinio ingredientai žinomi, tačiau senuosiuose receptuose nutylimos proporcijos – anuomet manyta, kad geras virėjas turi pats žinoti, kiek ko dėti.

„Kai pirmą kartą su Anželika Laužikiene, kuri labai domisi šio krašto istorija, pagaminome troškinį, visiems labai patiko. Žmonės iš įvairių Lietuvos miestų nori atvažiuoti vien dėl to troškinio. Žinoma, galima pasigaminti jį ir namuose, tačiau mes gaminame jį lauke, ant laužo, tuo metu pasakojame apie Radvilų virtuvę, kokios buvo puotos, kaip puošė stalus, kiek žmonių dalyvaudavo ir pan. Radvilų troškinio receptas nėra paslaptis, patiekalas gaminamas iš morkų, svogūnų, pastarnoko (jį galima pakeisti saliero gumbu), ropės (ją gali atstoti kaliaropė). Troškinio mėsa – būtinai jautiena. Prieskoniams naudodavo kuminą, kmynus ir kt. Troškinį papildydavo rislingu, t. y. baltuoju vynu, kad patiekalas būtų šiek tiek rūgštesnis. Radvilos mėgdavo valgyti arba rūgščiau, nei priimta dabartiniam skoniui, arba labai saldžiai. Mes stengiamės viską daryti autentiškai, tik vyno pilti negalime, todėl pilame obuolių actą – tiek, kad tas rūgštumas būtų neįkyrus.

Kai kurių to laikmečio patiekalų skoniai mums keisti atrodytų. Pvz., Radvilų laikais gaminti naliesnykai (lietiniai) su manų koše ir cinamonu, vaniliniu cukrumi bei razinomis, patroškinti specialiame padaže iš kiaušinio, pieno, ruginukės ir cukraus. Per Užgavėnes pagaminome istorinius naliesnykus paragauti. Labai savotiškas skonis, gal kasdien tokio nenorėtume“, – apie didikų virtuvės ypatumus pasakojo Asvejos regioninio parko vyr. specialistė L. Leškevičiūtė.

Amžiaus radinys

Kuomet Radvilos gyveno Dubingiuose, piliavietėje stovėjo apie 20 pastatų, buvo trys tvenkiniai, bažnyčia, ladaunė, alaus bravoras, atskiras virtuvės pastatas, pastatas kunigui ir kiti.

Piliavietė dar slepia nemažai paslapčių, iškasinėtos tik svarbiausios – rūmų ir bažnyčių vietos. Piliavietėje iš viso rasta 300 žmonių palaikai. 8 žmonių – 3 moterų, 4 vyrų ir vaiko palaikus archeologai aptiko po Dievo stalu, po juo buvo laiptai į rūsį. Nebuvo jokių skiriamųjų ženklų, kad tai gali būti kunigaikščiai, tačiau palaidojimo vieta, kuri buvo laikoma garbinga – paprastų žmonių šioje bažnyčios vietoje nelaidodavo, paskatino tolimesniems tyrinėjimams. Dar vienas iš požymių, sukėlusių dvejones – kaulai buvo apgraužti pelių arba žiurkių, taigi tikėtina, kad prieš tai jie buvo saugomi sarkofaguose. Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo tapatybes identifikuoti padėjo DNR tyrimai, kaukolių su portretais sugretinimas. Kartu su jais palaidoti jų artimi giminaičiai.

Tikėtina, kad tokia laidojimo vieta pasirinkta todėl, kad bijota, jog palaikus gali išniekinti. Radvilos buvo evangelikai (Mikalojus Radvila Juodasis – evangelikų reformatų pradininkas), tarp katalikų ir evangelikų vyko nesutarimai.

Žaidė šachmatais ir pypkiavo

Nedidelė dalis piliavietėje rastų radinių saugomi Asvejos regioninio parko lankytojų centre.

Vytauto laikų šachmatų figūrėlė rodo, kad kunigaikštis ir jo aplinka rūpinosi ne tik valstybės reikalais, bet rasdavo laiko ir stalo žaidimams. Tarp radinių – originali XVII a. lėkštė, raktai, kirvuko dalis, kokliai su Žygimanto Augusto monograma, bažnyčios skliauto papuošimas, kaulinė rašymo priemonė – pagaliukas, kuriuo rašydavo ant vaško lentelių, monetos: grašiai, pinigai su Gedimino stulpais. Nedidelėje papuošalų lentynoje – žiedai, apyrankė, auskaras, akmeniniai papuošimai, sagė, kape rasta vaiko krikštynų apyrankė su šilkiniais siūlais, puošta gintarėliais, kriaukle ir kabančia moneta.

Atskirą lentyną užima pypkorių palikimas. Daug pypkių rasta virtuvės priestate – panašu pypkiavo visi, kas netingėjo. Pypkės šiek tiek skiriasi, vienos raizgytos, kitos labai paprastos, o kaip dažnai rūkydavo, matėsi iš vidinės pusės – kuo ji tamsesnė, tuo dažniau rūkdavo.

Prarasti ir atrasti rūmai

Barbora Radvilaitė, kuri, manoma, buvo atgabenta čia po slaptų vedybų, viešnagės metu išsiuntė 8 laiškus mylimam vyrui karaliui Žygimantui Augustui. Laiškai atskleidžia kai kurias gyvenimo rūmuose detales. Laiške vyrui Barbora užsimena apie gerokai ją išgąsdinusį įvykį, kai įlūžo lobyno skliauto dalis. Manoma, kad tuo metu Barbora Radvilaitė buvo sužalota. Mikalojus Radvila Rudasis dėl šio įvykio aiškinosi pačiam karaliui Žygimantui Augustui.

Rūmai pamažu byrėjo. XVIII a. jie atiteko paskutinei Mikalojaus Radvilo Rudojo palikuonei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, tačiau ji neinvestavo, kad statinys išliktų.

Oro sąlygos ir karas lėmė, kad rūmai dingo nuo žemės paviršiaus.

Lenkų dailininko Napoleono Ordos paveiksle, pieštame 1872 m., dar matyti bažnyčia ir rūmai. Ar kyšantys bokštai tik dailininko fantazija, galima tik spėlioti, greičiausiai tuo metu rūmai jau buvo gerokai apgriuvę.

Po kelerių metų archeologinių kasinėjimų 2012 m. Radvilų rūmų likučių ekspozicija pritaikyta lankymui, istorinė Lietuvos vieta pritraukia lankytojų iš įvairių pasaulio šalių.

Rūsyje, vadinamame lobyne, saugodavo brangius daiktus
Vienoje iš patalpų buvo kalėjimas
Įėjimas į rūsius
Po kelerių metų tyrinėjimų Dubingiuose perlaidoti mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilo Juodojo bei jų artimųjų palaikai
Nustatyti didikų palaikų tapatybę padėjo kaukolių sugretinimaas su portretais
Tarp kitų archeologinių radinių pilavietėje rasta Vytauto Didžiojo laikų šachmatų figūrėlė
XVI –XVII a. papuošalų lentyna
Rūmų pypkiautojų palikimas

Kokliai
Į rūmus pakildavo nuo tos pusės, kur dabar tiltas per Asvejos ežerą. Po šiuo tiltu išlikę viduramžių tilto poliai
Dizainerės Renatos Maldutienės improvizacija Barboros Radvilaitės kostiumų tema. Suknelės piešiniuose menininkė pavaizdavo svarbiausius kunigaikštienės gyvenimo fragmentus

158 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.