Home » Protakos » Enciklopedijos Lietuvai ir užsieniui

Enciklopedijos Lietuvai ir užsieniui

Enciklopedijos Lietuvai ir užsieniui

Dalia SAVICKAITĖ

Didi šventė buvo, kai Visagino viešoji biblioteka spalio viduryje sulaukė Lietuvai pasišventusios, jos didybės įtvirtinimui daug dirbančios p. Birutės Valionytės. Iš jos išgirsti daug naujų tiesų ir nepaliauji savęs keisti. Visi žinome, kad šiandien Lietuvos valstybė pripažinta pasaulyje, ji integruojasi į Europos ir pasaulio politines, ekonomines bei gynybines karines organizacijas. Užsienio politikoje padaryta daug. Tai nuoseklus pirmųjų įtvirtintų siekių atkurtoje Lietuvoje įgyvendinimas. Bet ar tuo galima apsiriboti, kai nekuriamas joks ideologinis pasididžiavimas ir noras veikti bei saugoti Lietuvą jos žmonėms? Ar tai nereiškia naujo nuopuolio? Birutė Valionytė nuosekliai gelbsti mus nuo to. Vargu ar jai vienai pasiseks, tad atsiliepkime į jos šalies tobulinimo šaukinius.

Birutė Valionytė – miškininkė, Nepriklausomybės akto signatarė, politikė, keliautoja, knygų autorė. Mano ilgamečiai jos veiklos stebėjimai rodo, kad ji – nesusitaikanti su negatyvia veikla valstybėje, Nepriklausomybės kūrėjų idėjų sekėja, iki šiolei tęsianti Lietuvos didybės paieškas, jas fiksuojanti ir kurianti mums visiems pagrindą didžiuotis valstybės, kurioje, gimėme ir augome, didybe. Iki šių dienų ji pagal galimybes viešai piktinasi pagrindinių Nepriklausomybės idėjų „pardavinėjimu už indulgencijas“, t. y. pavirtusių, anot jos, nepateisinama veikla. B. Valionytė sako: „Jau 10 metų kuriame valstybę tokią, kokią įsivaizduoja valdanti partija, ar už jos nugaros stovinti finansinė grupuotė. Neturime parengto nepriklausomybės įtvirtinimo ir gynimo strateginio veiksmų plano, kuris būtų konkrečių suderintų veiksmų visuma, įtvirtinanti šalies nepriklausomybę de facto. Visose srityse pasigendu valstybinio mąstymo, o matau tik konjunktūrą. Ko verta maža mirštanti tauta, kuri nepuoselėja, neugdo savo tautos atminties, nekoncentruoja jos proto ir visų galimybių išlikti laiko ir pasaulio tautų kasdienėje kovoje už būvį? Kai kasdien klimpstama vis gilyn rietenose ir nesantaikoje. Kai amžinųjų vertybių skalė yra pakeičiama pinigais ir tarpusavio santykiai grindžiami pataikavimu bei papirkinėjimu. Kai meilė Tėvynei ir gimtajai žemei, dora, sąžinė ir garbė tapo tiesiog nebereikalingi, nes būtent jie trukdo plėtotis konjunktūrinei aplinkai. Todėl nesistebiu, kad savo namus – Nepriklausomą valstybę – statome atbulomis rankomis, susigūžę, vis dairydamiesi į įtakingą „dėdę“.“

Miškininkams gal iš aukščiau duota pažinti ir atpažinti seniausius istorinius reliktus, piliakalnius, senosios kultūros apraiškas šiandieninėse tradicijose. Iki nesenų dienų jie buvo ir netiesioginiai jų saugotojai, puoselėtojai, palaikytojai, propaguotojai (dabar medienos gamybos skyriai be aukštesnių idėjų). Lietuvos žygeivių judėjimas, įsteigtas kaip tylus pasipriešinimas tarybmečiui, kaip kovotojų už laisvą Lietuvą jaunimo judėjimas, prasidėjo būtent tarp miškininkų, Žemės ūkio akademijoje. Ar jis galėjo nepaliesti mūsų viešnios? Abejoju, nes judėjimo pikas sutampa su jos mokslais. „Per daugelį tyrinėjimų ir pedagoginės veiklos metų vis dar stebiuosi, kaip siaurai suprantame savo priešistorę ir jos veikėjų sukurtą istorijos mastą tiek žemių, tiek ir ankstyvosios kultūros gilumine dalimi, – veikalo „Didžioji Lietuva. IV knyga“ įvadiniame straipsnyje „Baltai ir jų gyvenamoji erdvė“ rašo akademikas, archeologas prof. Eugenijus Jovaiša. – Ir dažnas dar ir šiandieną savęs klausia, kodėl Birutė Valionytė baltiškais pristato Sembos (dabartinio Karaliaučiaus) ir tolybėse – Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – plytinčius piliakalnius. Atsakymas labai paprastas: jie nuo seniausių laikų ir buvo baltiški.“

Lietuvos istorijos tyrinėtoja B. Valionytė išleido jau ketvirtą tomą didžiulio veikalo, kuriame aprašė ir nuotraukose įamžino milžiniškoje keturių užsienio valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos – lyg ir pratęsiančių mūsų etninių regionų ribas, teritorijoje išlikusius baltų kultūros pėdsakus.

Pirmi du tomai yra skirti baltų paminklams Baltarusijoje, trečias – Ukrainoje ir šis, ketvirtas – Rusijoje (Kaliningrado srityje). Jos knygose randame tradiciškai baltų kultūrai būdingus pėdsakus Rusijos Federacijoje – nuo Pskovo, Smolensko, Maskvos srities, Tulos, Briansko iki dabartinei Kaliningrado sričiai priklausančių šiaurės prūsų žemių – Bartos, Nadruvos, Notangos, Sembos, Skalvos ir kitų. Autorė ketina išleisti ir penktą tomą, kuris aprėps baltų pėdsakus Lenkijoje.

Lankydama baltiškąjį palikimą Karaliaučiaus krašte ji viešėjo 18 kartų. Aplankė visus objektus, kurie pateikti šaltiniuose ir kuriuose buvo leista lankytis užsienietei, turinčiai specialųjį leidimą. Tačiau esama skaityklų ir teritorijų, kurioms jokie leidimai neišduodami. Ar jums nekyla klausimas – Kodėl? Ką slepia Rusija, ko neturi žinoti prašalaitis apie tradicinės baltiškosios kultūros piliakalnių, pilkapių formas, statinius, pavadinimus, padavimus, kurie randami joje? Ar tai kelia jai grėsmę, o gal diskredituoja pateikdami informaciją, kad jie neturi jokio slaviško pradmens?

Įvadiniame straipsnyje B. Valionytė nurodo, kad leidinyje pateikti ir aprašyti išlikę baltų kultūros paveldo objektai ir piliakalniai yra „neatsiejama baltų civilizacijos dalis“. Ji pasirinkusi tuos, kurie privažiuojami automobiliu: „Nemaža dalis atkrito, nes kaimai nunykę, keliai, vedę į juos, – taip pat.“ Autorė rašo: „Rusijos kaimas miršta labai sparčiai, žemė nedirbama, kelių tinklas irgi gana prastas. Derlingoje žemėje veši karklynai ir miškas, todėl rasti piliakalnius dažnai yra tiesiog iššūkis.“ Kuomet girdi, kad lietuvaičiai savo transportu „malasi“ po visokias svečias šalis, nejučia pagalvoji: o kas nutiktų, jei važiuodami atitinkama vietove jie ryžtųsi aplankyti tuos baltiškuosius reliktus? Jau vien todėl, kad keliai į juos neužželtų, o kitiems „klajūnams“ kiltų klausimas: ką jie toje dykynėje randa? Gautas atsakymas plačiai skleistų žinią apie buvusį Lietuvos žemių dydį, o gal net įvairių šalių archeologus sudomintų? Juolab, kad knygoje yra brėžinukai, kaip ten papulti. Ten juk mūsų tautiečių kauliukai ilsisi ir per Vėlines ten apsilankyti ar „Sibiro“ akciją į ten nukreipti būtų pats tas… Dar galima suprasti nenorą lankytis Baltarusijoje ar Rusijoje, bet juk tokių paminklų yra ir Lenkijoje, ir Vokietijoje. Nereiktų tikėtis paramos iš mūsų valstybės, nes ji nesuinteresuota „gadinti“ tarptautinių santykių, o mūsų valstybės didybė dingsta ir ji tampa maža, niekad nebuvusi reikšminga istorijos peripetijose. Juk čia istorija, o ne sienų pertvarkymas… Net garbieji Nacionalinės ekspedicijos dalyviai keliauja tik pramintais arba praplaukiamais keliais, nors vos už keleto kilometrų savo didybe dar spindi baltiškasis palikimas… Jos projektas, pasak B. Valionytės, įvykdytas vien „entuziazmo dėka“. Aplankyti 197 piliakalniai. Nemaža objektų, kuriuos autorei dar pavyko nufotografuoti, jos žodžiais, „šiandien jau nebūtų įmanoma net surasti“. Jeigu esame pilietiški, pastudijuokime jos knygas ir neleiskime galutinai brūzgynuose pranykti mūsų šlovei.

„Lietuvos ir Rusijos istoriografijoje vis dar vyrauja nuomonė, kad LDK buvo sukurta užimant rusėnų žemes, o kartais tiesiog įvardijant jas slavų žemėmis“, – tęsė B. Valionytė. „Autorės žodyje“ ji kelia klausimą: „Ar reikėjo Lietuvos imperatoriui Algirdui, dabar istoriografijoje vadinamam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, okupuoti galindus, kurie dar tebekalbėjo ta pačia kalba kaip ir Algirdas? Juk LDK nieko neužėmė. Ji tiesiog savo buvusiose žemėse atkūrė valstybę. Turbūt tiksliau būtų pasakyti – sujungė baltų žemes – apkrikštytas ir neapkrikštytas.“ Štai ir atsakymas į šiandieninį klausimą – kodėl mes pavojingi. Pasigilinę atsakymų gausime ir daugiau. Autorė mielai pasakoja apie mūsų tautos nuotakų, ištekėjimu sutvarkiusių daug geopolitinių ir socialinių to meto problemų, likimus. Įdomu dar ir tai, kad autorė savimi patvirtina psichologų ir senųjų anekdotų tiesas, kad moteris vienu metu gali matyti daugybę reiškinių, patvirtinančių esminį problemos sprendimą. Ji lyg Marija Gimbutienė, iš kurios mano jaunystėje Vilniaus universiteto akademinė vyrija šaipėsi, kad ji perdėm feministiška, kad jos ankstyvosios Vakarų Europos kultūros plėtros teorijos nevertos mokslinio pripažinimo, nes per daug matriarchato… Dabar lyg atsibudo turį mokslininkę, gebančią jungti archeologiją, mitologiją, etologiją ir ieškančią jų atšvaitų dabartyje. Jie ruošiasi pripažinimui teikti bylą, skelbiančią ją semiotike – kaip kad buvo Greimas… Analogiškai ir B. Valionytė: fiksuodama materialųjį paveldą, ji nepasibodi paklausinėti apie iš senovės atėjusius patiekalus, siuvinėjimus ir kt., kurie akivaizdžiai nurodo ten buvus žemes, kurios vadinosi Lietuva, nes visa tai ir Lietuvoje dabar gyva…

Ketvirtame knygos „Didžioji Lietuva“ tome 576 puslapiai, daugybė iliustracijų, objektų aprašymų, paremtų istoriniais faktais ir šaltiniais. Autorė savo įspūdingų gabaritų knygą vadina fotoalbumu, nors leidinys turi enciklopedinio pobūdžio darbams būdingų bruožų. Prie kiekvieno objekto yra pateikiamas trumpas aprašas lietuvių ir anglų kalbomis su žemėlapiu. Tai puiki pažintinė knyga bei reprezentacinis leidinys ir unikali dovana Lietuvos svečiams bei kiekvienam Lietuvos piliečiui ar Lietuvos bičiuliui, norinčiam pažinti savo šaknis ir istoriją.

B. Valionytė labai laukia moksleivių, jų mokytojų, tėvų, pažangiai, netradiciškai mąstančių režisierių, kelionių vadovų, kurie lanksčiau priima naujas senų vadovėlių traktuotes. „Apversti“ įkaltas tiesas sunku, bet to nepadarius dabar istorinė tiesa dings amžiams.

91 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Rimantas Klimas parašė:

    Nepriklausomybės akto signatarės,miškininkės Birutės Valionytės milžiniškas darbas-keturios visais atžvilgiais informatyvios knygos,skirtos Didžiojai Lietuvai pažinti.Sunku surasti žodžius tokio fakto įvertinimui.Dėkui Daliai Savickaitei už nuoširdų straipsnį-tik ji gali be veidmainystės,pavydo ir kitokių priemaišų taip parašyti.Tikiu,kad B.Valionytės šių darbų reikšmė ir vertė vis didės,nes nieko panašaus dar neturėjome!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.