Home » Protakos » Kai emocijas pakrauna… kojos

Kai emocijas pakrauna… kojos

Kai emocijas pakrauna… kojos

Ekožygių gidė Sigutė Mudinienė

Jei prieš 10 metų man kas nors būtų pasakęs, kad aš, išsišiepusi iki ausų, ruošiuosi ir keliausiu po 20 kilometrų pėsčiomis ir dar paskui save tempsiu grupę žmonių, turbūt būčiau nusijuokus tam žmogui į akis. Man ir 10 kilometrų vienu kartu tuomet atrodė labai toli. Nesakysiu, kad buvau nejudanti, mano gyvenimo tempas visuomet buvo greitas ir pilnas veiklos, bet dažniausiai su geriausiu pagalbininku automobiliu. Tik pradėjus dirbti Aukštaitijos nacionaliniame parke prasidėjo gidavimo veikla ir vėlgi nuo taško A iki taško B keliaujant autobusu. Na ir šiek tiek ilgesni pasivaikščiojimai pažintiniais takais tyrinėjant parko teritoriją…

Žygių ėjimo ir vedimo jauką tiesiog prarijau vienu ypu, nuo pirmo organizuoto renginio – žygio demarkacinės linijos vingiais kartu su kolege, su kuria jau buvome kartu rengę ne vieną renginį Palūšėje, Palūšės bibliotekininke, kraštotyrininke Rita Ramanauskiene. Ji be visų minėtų darbų ir veiklų dar buvo bene vienintelė oficialiai įforminusi savo žygių veiklą Ignalinos krašte.

Bekalbėdamos, kaip galėtumėm neįprastai patraukliai pristatyti žmonėms šio krašto tarpukario laikų istoriją, susietą su žmonių gyvenimu, išrutuliojom mintį pakeliauti ir aplankyti šalia demarkacinės linijos vingių išsidėsčiusius kaimus, realias vietoves ir papasakoti tikrą čia gyvenusių žmonių istoriją. Tie 20 kilometrų padovanojo tokį emocijų pliūpsnį, kad išsivystė į ketverius žygiavimo metus. Su Rita tapom ne tik bendramintėmis, bet ir viena kitą papildančiomis bendražygėmis, po Ekožygių vėliava kartu vedančiomis žygius jau ketvirtus metus.

Tai kas gi tie Ekožygiai ir kuo jie skiriasi nuo kitų pėsčiųjų žygių? Gal reikėtų aiškinti pradėti iš pradžių. Tai Ritos kūdikis, tad nuo jos ir pradėsim. Rita jau kelis dešimtmečius gidauja Aukštaitijos nacionaliniame parke ir kasmet turizmo sezono metu suka dešimtis ratų įprastu ekskursijų maršrutu. Jos ir sūnaus Ričardo mėgstami pasivaikščiojimų takai veda į kitą Ignalinos rajono pusę, link Ažušilės kalvyno. Prieš šešetą metų pabodus sukti tą patį ekskursijų ratą bei apsilankius seminare apie Ekoturizmą gimė mintis, kodėl gi neparodyt žmonėms to, ką pats matai kone kasdien, nes daugeliui – nenuvedus ir neparodžius – tas grožis tiesiog bus nepasiekiamas. Malonu nuklysti nuo įprastinių jau numintų ekskursijų takelių ir kartu nepalikti žymės, kad ten buvai. Jos organizuojamų žygių tikslas ne pralėkti kuo greičiau ir kuo daugiau kilometrų, bet keliaujant prisiliesti prie apylinkių istorijos, pamatyti gražiausius vaizdus ir kartu skanaujant naminį pyragą su žolelių arbata atsikvėpti nuo rutinos. Per penketą veiklos metų išsigrynino žygio idėjos, atsirado „fanų“ grupė, dalyvaujanti kone kiekviename žygyje, atsisijojo tie, kuriems svarbūs tik nueiti kilometrai.

Vienas tokio žygio nepadarysi. Kiekvienas maršrutas būna kruopščiai apgalvotas, sudėliotas, susietas su tam tikra tema ir istorija. Rita pirmuosius žygius organizavo padedama savo šeimos. Prisijungdama prie jos kompanijos šia veikla užkrėčiau ir savo šeimos narius. Kartu atradom naują pomėgį vaikščioti nepramintais takais, dėlioti maršrutus. Natūraliai labai gražiai pasiskirstė pareigos. Rita veda ir pasakoja istorinius faktus, aš vietos tarme su mano mylimu „priedzūkiu“ pasakoju žmonių gyvenimo istorijas ir legendas, mūsų vaikai Erika arba Ričardas rūpinasi žygeiviais, kad visi gerai jaustųsi ir nepasimestų „uodega“. Vyrai į žygio atokvėpio vietą veža vandens papildymą ir arbatą su pyragais. Kiekviena turim savo mėgstamus maršrutus. Ritos autoriniai maršrutai kviečia paklajot po Ažušilės kraštovaizdžio draustinį (16 km), Vidiškių apylinkes (23 km) ar Dringio ežero pakrantėmis (32 km). Kartu su žygeiviais keliavome ir Palūšės parapijos keliais (20 km), „Kumpais, ausim ir ragais – ten kur jungias ežerai“ (19 km). Abiejų labai mylimas maršrutas „Paežerių kaimai“ (23 km), vedantis vaizdingiausiomis Aukštaitijos nacionalinio parko vietomis. Mano mėgstamiausias, atraktyviausias ir sudėtingiausias žygis „Lietuviški Karpatai“, 9 km trasa po gimtąsias Ceikinių apylinkes, kuriose tarp aukštų kalvų slepiasi įspūdinga ledynmečio upės vaga, Paragiškės piliakalnis, žiburiuoja Korino ir Paceikinės ežerai. Keturiom užsiropštę į vieną iš stačių šlaitų grįžę žygeiviai juokauja, kad dar tokio žygio nebuvo, kad grįžtų purvinais rankų nagais. Skeptiškai žiūrėję ir abejoję, ar verta tiek kelio trenktis dėl 10 kilometrų, po žygio jaučiasi įveikę visus 20. Ne veltui vienas iš Aukštaitijos NP steigėjų Č. Kudaba mąstė, kad būsimam parkui tiktų ir ši vietovė. Dabar starto laukia maršrutas aplink Baluošą (17 km). Visi jie „iščiupinėti“, po kelis kartus pereiti ieškant geriausių takų, vaizdingiausių vietų ir įdomiausių istorijų.

Būna klausiančių: o kam jums to reikia, nei čia jūs ką uždirbat vesdamos kelis žygius per metus. Mums su Rita tai greičiau hobis, kuriuo norim pasidalinti su kitais. Jeigu viską susumuotum – uždarbio gaunasi „kiškio ašaros“. Rita juokauja: „Geras žygis, kai po jo gali įsigyti vienus gerus žygio batus.“ Viską atperka emocija. Po kiekvieno žygio susėdame pavėsinėje, dalinamės įspūdžiais, žmonių patirtimis ir dažniausiai sakom – buvo gerai.

Tokia mūsų Ekožygių istorija, kurios dalyviais galite būti kiekvienas iš jūsų. Ekožygių šūkis – „Nuo rutinos nebūtina bėgti, galima ir eiti“. Iš mūsų žygių išsinešite ne tik nueitus kilometrus, bet pajusit vietos gamtos ir kultūros dvasią, vienovę. Iš mūsų sužinosite, ko mes esame turtingi, nes mūsų krašte už kiekvieno posūkio, kalvelės vis kitoks vaizdas ir vis kita istorija. Pasidalinsite su kitais ir kartu puošime kraštą.

125 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.