Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Kuo mums yra muziejai?

Kuo mums yra muziejai?

Kuo mums yra muziejai?

Stepas EITMINAVIČIUS

Apie 1980-uosius vasaromis gana dažnai važiuodavau į Sankt Peterburgą (jis tada vadinosi Leningradu). Atlikdavau ekskursijų vadovo pareigas – veždavau uteniškius į šį gražų miestą. Ten būdavau kelias paras, bet žmonės pamatydavo, išgyvendavo labai daug. Isakijaus soboras, Ermitažas, apžvalginė ekskursija, Petrodvoreco fontanai, baltosios naktys – kiekvienas tai pajusdavo, pamatydavo vis kitaip. Vis kitaip, tačiau nepamenu tokių, kuriems šios kitoniškos dienos nepatiktų. Sutikdavau labai įvairių gidų. Sunku kalbėti apie jų individualumą, kadangi ekskursijų būdavo labai daug, tad atsidurdavome tipiškame konvejeryje. Vartodamas žodį „konvejeris“ visai nenoriu ko nors sumenkinti, paprasčiausiai jis apibūdina kiekybę, minias. Tad gidai irgi patekdavo į savotiškus rėmus: prie tų pačių lankytinų objektų sustodavo tiek minučių, kiek būdavo iš anksto nurodyta, nes iš paskos judėdavo kita grupė. Tada vis galvodavau, kaip jie nepavargsta, iš kur atranda jėgų kasdien po kelis sykius kalbėti tą patį. Vėliau jų darbą ėmiau lyginti su mokytojo profesija – pamokos, pamokos, temos tos pačios, tik mokiniai kiti. Po kiek laiko, subyrėjus Sovietų Sąjungai, dukrą ir sūnų nuvežiau jau į Sankt Peterburgą. Visai kitokie mano išgyvenimai. Turėjau ką pasakoti, turėjau ką parodyti – buvau vienintelis vedlys, naudojausi pasirinkimo laisve. Vis lyginu tuos skirtingus buvimus istoriją menančiame mieste. Abi formos įdomios, naudingos, tik bendravimas ne toks pat. Nebuvo skubėjimo, galėjau šnekėti, kuo man yra Ermitažas ar Isakijaus soboras. Šeimos ekskursija, nesinaudojant gidų paslaugomis. Man regis, dabar tai prisimindamas lyg ir akcentuoju, kad muziejai prabyla į mus skirtingai, kai esame po vieną, su šeimos nariais ar nepažįstamų žmonių didelėje grupėje.

Kai esame ekskursijos nariais, tuomet negalime atsilikti nuo kitų, pasidomėti kitais eksponatais, nei mums visiems rodomais. Tempas, kolektyvinis buvimas. Bet jau labai seniai supratau, kad tokiu metu svarbiau ne muziejinės relikvijos, o žmonės, apie juos pasakojantys. Vis prisimenu tokių auksaburnių, kad iki šiol skamba ištisi sakiniai, apibūdinantys ir faktus, ir išgyvenimus. Ne visiems duodamas šis talentas, ne visiems. Tad ir dabar labai greitai galėčiau atskirti, kuris gidas yra savo vietoje, kalbantis taip, tarsi pasakotų pirmą kartą, žavėdamasis tuo, ką sako. Aktoriai? Turbūt taip pačia gražiausiąja šio žodžio prasme. Būtent jų pasigendu muziejuose. Šįsyk apie tuos kitokius atvejus. Ne kartą buvau Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje. Kas pakeri? Rimantos Gaidienės pasakojimas. Pamenu, bene prieš penkerius metus ten vežiau mokytojas lituanistes iš Tauragės. Rimanta aukštaitišku žodžiu juos pasitiko, pavaišino arbata, sūriu – buvo taip jauku, ramu, kad tauragiškės, nors turėjo jau skubėti namo, vis norėjo bent kiek ilgiau čia pabūti. O kas gali būti nuostabiau už Vytauto Valiušio, puodžių karaliaus, šnekėjimą? Kalba žmogus, kuriam svarbu tai, ką gamina, kuo apskritai gyvena, tad labai greitai atsiranda gražus bendravimas, kai daug ką įsimeni ilgam. Nepamenu, kada, bet būnant Anykščiuose, Arklio muziejuje, mane nustebino moteris, kuri atėjo mums pasakoti basa, kiek kitaip nei įprasta, apsirengusi. Tai buvo taip įspūdinga, kad patekome ir kitą laikotarpį, ir į kitą erdvę. Kas yra buvęs pas žirgininkę Viktoriją Jovarienę Užpaliuose, tas pajuto, kad sodyba, kaip unikalus muziejus, yra pasakojimas ir apie vieno žmogaus didelį egzistencinį rūpestį – kad žirgui būtų geriau, kad kuo daugiau žmonių apie jį sužinotų, norėtų padėti. Kai Viktorija Jovarienė ima kalbėti, tai girdi žodžius apie daug ką: apie pašaukimą, apie didelį džiaugsmą kurti, apie norą apsilankiusius čia asmenis suburti, kad pajustų prasmingesnio, gražesnio buvimo skonį. Ar kiti žmonės, o ne šeimininkai pajėgia, pajėgs perteikti to muziejaus savitumą? Turbūt galėtų pasirengti įdomiam pokalbiui vis cituojant tuos, kurie tą erdvę sukūrė. Man atrodo, jog geriausias citavimas, kai ekrane atgyja balsas, kai kiti gali pamatyti, išgirsti žmones, kurie savo gyvenimo būdu sukūrė išskirtinius eksponatus. Gal net ne vien eksponatus, o buvimo šioje žemėje koncepciją.

Viename muziejuje dalis ekskursantų buvo aprengti bene 19 a. rūbais. Tik neliko įspūdžio, kadangi po to buvo pasiūlyta patiems susipažinti su paveikslais. Toks lyg ir formalus veiksmas, ieškant naujesnių bendravimo su praeitimi formų. Norai gražūs, tačiau efekto nebuvo.

Vyresnės kartos žmonės pripratę, kad muziejuose būtų pasakojama, pasakojama, o vėliau paklausiama, ar kas turi klausimų. Vienas kitas pasiteiravimas ir išsiskiriame. Dėmesys enciklopediniams faktams, mokslininkų įžvalgoms. Dabar tokius dalykus gana nesunkiai galime rasti interneto platybėse, tad turbūt daugelis čia atkeliauja dėl kitko. Sunku pasakyti, kokie yra tikslai. Mat jei juos įspėtume, atsakytume į klausimą, kuo mums gali būti muziejai: mokslo šaltiniai, prasmingo laisvalaikio leidimo vieta, savotiškos knygos, savotiški dienoraščiai, atsakymų į egzistencinius klausimus ieškojimas, pabuvimas iš neturėjimo kuo užsiimti, susitikimas su įdomiais žmonėmis, savęs ieškojimo valandos.

Man regis, dabar gana dažnai čia susitinkama per edukacinius užsiėmimus. Ko gero, ši forma labiausiai apibūdina mūsų poreikius. Ateinu lyg į pamoką, tiksliau, ne į pamoką, o į pratybas, kai aš kai ką konkretaus veikiu, ieškau atsakymų, kai ko išmokstu, o vėliau visa tai taps apibendrinimais, dvasinio tobulėjimo forma bei rodikliu. Bet ir šį sykį svarbiausias asmuo – žmogus, kuris veda tuos užsiėmimus. Kitaip pagyventi bent valandą, pamėginti įsijausti į kito pojūčius – tai nėra taip paprasta, bet naudinga, įdomu. Tarkim, Anykščiuose mokomi kepti duoną, kitur margina kiaušinius, pina, piešia, lipdo, šaudo iš lanko, gal net arklius (turbūt labiau teoriškai) mokosi kaustyti. Praeitis atgyja labai konkrečiai: esame ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai, turintys atlikti įvairius veiksmus, kurie dabar jau yra tik senovės reliktas. Bet šaudydami iš lanko išgirsta apie istorinį laiką, kada tai buvo atliekama, mokosi empatijos – įsijausti į anksčiau gyvenusių žmonių darbus. Viskas svarbu. Iš tokio užsiėmimo galime kai ką ir išsinešti – tai, ką patys pagaminome. Liks kaip atskiro individo eksponatas. Gal vėliau tai bus perduota vaikams, anūkams. Beje, tokių užsiėmimų sėkmė ne visada ateina. Reikia tiek gero vadovo, tiek gerų ekskursantų. Reikia noro kurti, reikia susikaupimo. Man regis, ne vienas, deja, ateina tik prastumti laiką. Bet juk visada būdavo tokių, kurie negeba, nenori rimčiau padirbėti, išgyventi kūrybinį džiaugsmą.

Viena muziejininkė, nepageidavusi, kad būtų skelbta jos pavardė, man pasakojo: „Muziejai turi nuolat įrodinėti savo reikalingumą, savo reikšmingumą. Gebėjimas įtikinti, išradingas pafantazavimas, netikėtų tikslų kėlimas gali įvairias komisijas, įvairius atsakingus asmenis sužavėti, tada bus skiriama daugiau lėšų, daugiau dėmesio. Ateityje muziejai dar labiau pasikeis. Atsiras dar daugiau mygtukų, efektų, lankytojai jais džiaugsis. Vieni atras rimtų dalykų, kiti skubės paviršiumi. Kaip visur, kaip visada. Vieni pas mus užsuka pakeliui kažkur kitur, kiti daug kilometrų nuvažiuoja, kad kelias valandas vieni pabūtų, pastovėtų prie stendų, užsirašytų, paklaustų. Įvairovė, didžiausia įvairovė. Ar būna malonių akimirkų? Taip. Pasakoji ir pamatai, kad žmonėms labai įdomu, tada pateiki įvairių detalių, tada ima klausinėti, rodai, skatini pagalvoti, pajausti. Smagu, kai patys ieško, atranda, kai atsiveria likimai. Bet akcentuoju įvairovę: vieniems labiau reikia žaidimų, kitiems rimtų išbandymų.“

A. ir M. Miškinių etnografinėje-literatūrinėje sodyboje / Redakcijos archyvo nuotraukos

Šis mano tekstas nėra mokslinis straipsnis, pateikiantis faktais paremtų įžvalgų, metodinių patarimų. Norėjau pasvarstyti, kuo mums yra ir kuo galėtų būti muziejai. Tikiu, jog gerai, kad pereinama nuo ištisinio pasakojimo, nuo pasyvaus klausymosi į praktinius užsiėmimus, į pabuvimą kuriame nors istoriniame laikotarpyje. Juk tada, kai žmogus – ar mokinys, ar vyresnės kartos atstovas – savo rankom ką nors išbandys, susidomės ir faktais. Mat tada jis toje senovėje save galėtų pajusti. Vadinasi, muziejus, kaip savotiškas archyvas, tampa asmeninio archyvo dalimi. Tikiu tokia pateikimo forma. Bet suprantu, kad žmonės yra labai skirtingi, todėl planuojami susitikimai kiekvieną vis kitaip gali paliesti. Jaučiu, kad ateityje Lietuvoje atsiras daugiau įdomių sodybų, kurias galėtume pavadinti muziejais. Tai būtų jaukūs nedidelės auditorijos laukiantys namai. Būtent muziejai kaip namai, kuriuose surandame ir savo svajones, neišpildytus lūkesčius.

107 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.