Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Kada paskutinį kartą buvote muziejuje?

Kada paskutinį kartą buvote muziejuje?

Kada paskutinį kartą buvote muziejuje?

Muziejai dažnam nuo seno asocijuojasi su nuobodžiu reikalu.

Atsikūrę ir naujai besikuriantys, modernėjantys, tematiškai spalvingi muziejai bando prasklaidyti šias praeities nuostatas ir atsikratyti nuobodžiausios kultūros įstaigos titulo.

Priešpandeminiu laikotarpiu šalies muziejų lankytojų skaičius nuosekliai augo ir 2019 m. siekė 5,6 mln. per metus, pernai lankytojų sulaukta perpus mažiau. Lankytojus suskaičiavo ir Utenos regione esantys muziejai, statistika rodo, kad didžiausi pažintinio turizmo mėgėjų srautai krypo į Anykščius ir Molėtus.

2020 m. Utenos kraštotyros muziejuje lankėsi šiek tiek daugiau nei 10 tūkst., A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje – 48 tūkst., Molėtų krašto muziejuje – 24,7 tūkst., Lietuvos etnokosmologijos muziejuje – beveik 37 tūkst., Zarasų krašto muziejuje – 10,8 tūkst., Ignalinos krašto muziejuje – 6,3 tūkst. lankytojų.

Muziejų įvairovė dabar tokia, kad nemėgstantys žiūrėti į akmeninius kirvukus ir koklius, gali nuvažiuoti ten, kur demonstruojami pinigai ar bažnytinis menas, velniai ar seni automobiliai, kalėdiniai žaisliukai ar meteoritai.

Kaip pastebėjo kalbinti muziejų lankytojai, net nykiausiai atrodančią ekspoziciją savo pasakojimu gali „reanimuoti“ intelektualūs ir išradingi gidai.

Kultūros ministerijos skelbiamame sąraše yra per 120 valstybinių, respublikinių, žinybinių muziejų ir viešųjų įstaigų, pristatančių muziejines ekspozicijas. Jeigu skaičiuotume muziejų padalinius, kurie neretai pranoksta „centrinius“ muziejus, privačius muziejus ir mokyklines ar kaimo sodybose įrengtas ekspozicijas, sąrašą būtų galima papildytu dar keliais šimtais parodų erdvių.

Pasirinkimas nemažas, o ką ir kodėl renkasi arba nesirenka, bandėme išsiaiškinti su mūsų pašnekovais.

Šįkart savo patirtimis ir pastabomis paprašėme pasidalinti ne muziejininkų, o vadinamųjų kultūros vartotojų – žmonių, kurie dažniau ar rečiau užsuka į muziejų.

Julija Kučinskaitė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Julija Kučinskaitė, 16 m., Adolfo Šapokos gimnazijos moksleivė

Kada paskutinį kartą lankeisi muziejuje?

Neseniai lankiausi Laisvės ir kovų muziejuje, vyko renginiai, skirti holokausto aukų atminimui. Mokykloje už tokius apsilankymus užskaitomos socialinės valandos, bet tuo pačiu buvo įdomu paklausyti pasakojimo, nes ta istorija liečia mus pačius.

Užsienyje lankiausi ne viename muziejuje, ten man jie įdomesni. Kitos šalies istorija, kultūra labiau patraukia, Lietuvoje dažnai praeini pro eksponatus ir nesustoji.

Įspūdį paliko Žemaitijoje esantis Drugelių muziejus (Akmenės krašto muziejuje eksponuojama drugelių kolekcija), labai įdomus Ilzenbergo dvaras – turbūt jį irgi būtų galima pavadinti muziejumi. Jis sugeba save pristatyti taip, kad rūpi nuvažiuoti ir pamatyti viską savo akimis.

Kaip pristatyti istoriją, kultūrą, kad ji neatrodytų nuobodi?

Neužtenka, kad šalia daikto būtų parašyta istorija, nemanau, kad atsirastų labai daug ją skaitančių. Reikia, kad kažkas pasakotų apie tuos daiktus. Tuščiai žiūrėti į meno kūrinį ar senovinį daiktą, jeigu neįsivaizduoji, kur jis buvo naudojamas, nėra prasmės. Reikia įdomių gidų, muziejininkų.

Utenos Laisvės kovų muziejuje pasakojo, kaip ištremtos į Sibirą moterys vežėsi maišiukuose Lietuvos žemės. Jeigu tiesiog žiūrėtum į tą tuščią medžiagos skiautę, nieko nesuprastum. Daiktas kalba, kai yra jo istorija.

Ką pasirinktum – aplankyti muziejų gyvai ar užtektų pamatyti eksponatus elektroninėje erdvėje?

Interneto platybėse galima rasti visokių vaizdų ir „pasivaikščioti“ 360 laipsnių kampu. Bet per ekraną to gyvo vaizdo nepajauti. Gali susidaryti vaizdą, bet jausmo nepajausi.

Kad muziejai būtų patrauklesni, reikia daugiau informacijos, kokios veiklos ten vyksta, ką galima pamatyti. Reikia reklamos įvairiomis įmanomomis priemonėmis.

Rasa Jasinevičienė

Rasa Jasinevičienė, Utenos turizmo informacijos centro direktorė

Daug keliaujate, turbūt teko aplankyti nemažai muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokie Jūsų pastebėjimai apie šalies muziejus: kas patrauklu ir ko pasigedote?

Man labiausiai patinka teminiai muziejai, pvz., Radijo (Zarasų r.), Kalėdinių žaisliukų (Panevėžio r. ). Įdomios interaktyvios, su įvairiais žaidybiniais elementais ekspozicijos. Kraštotyros muziejai, kurie pasakoja tik apie archeologiją, man nelabai patrauklūs.

Labai įdomu regioninių parkų lankytojų centruose, kurie jau tampa tikrais muziejais. Juose pasirinkta tema atskleidžiama per pojūčius, tai suteikia labai geras emocijas.

Anykščiuose jau antrus metus veikia Okuličiūtės dvarelis, kuriame lankytojai įtraukiami į veiklas: gali skambinti telefonu, kitame ragelio gale kažkas sveikinasi su tavimi, gali išgirsti pasakojimus, legendas, gali išsiųsti laiškelį, sudėlioti dėlionę, pagal ąžuolo rieves atspėti, kiek jam metų, ir pan. Žaidimo forma pristatomi dalykai įtraukia lankytojus, priimtini net susaugusiems, jau nekalbant apie vaikus. Pasijunti veiksmo dalyviu, ne tik žiūrovu.

Man įdomu lankytis ir amatų centruose. Pvz., Plateliuose yra amatų centras su audimo staklėmis, medžio meistrų dirbtuvėmis. Ten verda gyvenimas. Gali pats išbandyti amatą ar nusipirkti senovinį daiktą. Labai smagu, kai matai, kad tie žmonės, kurie moko amatų, tuo gyvena. Jiems tai užsiėmimas, hobis, ne pragyvenimo šaltinis, jie džiaugiasi, kad dar gali parodyti, kas išlikę iš močiučių laikų.

Pritraukti daugiau žmonių, manau, padėtų tai, kad muziejuje žmogus jaustųsi ne svečias, o dalyvis, kad liestų, ragautų, uostytų, kad jo pažinimas būtų susijęs su maloniais pojūčiais. Reikalingi nebe tie eksponatai, kurie stovi už stiklo.

Dalis vertingų eksponatų vis tiek liks už stiklo. Kaip parodyti patraukliau tuos eksponatus, kurių negalima paliesti?

Pirmadienį buvau Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Tai modernus muziejus, parodantis, kad seno laikmečio temas gali pristatyti šiuolaikiškai, susieti su šių dienų aktualijomis. Tikrai nesu kosmoso žinovė, bet mano akys buvo išplėstos iš nuostabos. Žinoma, ten negalima visko paliesti, bet šviesomis, spalvų gama sukurta tokia atmosfera, kad pasijauti kaip kosmose. Žiūrėdamas filmą susimąstai, koks mažas ir laikinas žmogus esi.

Varšuvoje Koperniko muziejus apie mokslą pasakoja nenuobodžiai, yra pilnas veiksmo, gali važiuoti dviračiu lynu ir t. t. Tokie muziejai pritraukia jaunus žmones. Nesvarbu, kokia tema, ji gali būti įdomi, tačiau kad seni eksponatai patiktų, ypač jauniems lankytojams, reikia labai gerai padirbėti.

Ar virtualus muziejus – nuostolis įspūdžių atžvilgiu?

Virtualus muziejus tinka tik koronos ir kitos bėdos atveju, kai niekur negali nuvažiuoti.

Man reikia kontakto, tam ir važiuoji į muziejų, kad pajaustum tą ryšį su daiktais, istorija, žmonėmis.

Vieno žmogaus iniciatyva gali lemti, kokį įspūdį susidarys lankytojas. Vienas iš tokių pavyzdžių – Raganų muziejus Pačkėnuose (Utenos r.). Ten matai ne vien raganas-lėles, bet pasakotoją, gyvą personažą. Muziejaus vadovė, pristatantį ekspoziciją, persirengia ragana, yra vaidmenyje, sukuria atmosferą. Ir per Helouvyną nereikia jokių Biržų ar Anykščių, užtenka apsilankyti Pačkėnuose, kur šoka susikabinusios raganos.

Manau, jeigu muziejus suteikia gerų emocijų, lankytojai sugrįš.

Algirdas Garunkštis

Algirdas Garunkštis, istorikas

Ar dažnai tenka lankytis muziejuose ir kokį įspūdį susidarėte?

Pandemija daug ką pakoregavo, muziejuose norėtųsi lankytis dažniau, ne tik Utenoje, bet ir Vilniuje. Mano svajonė – apžiūrėti visą Valdovų rūmų ekspoziciją, vis neatrandu laiko.

Kalbant apie Utenos rajoną, manau, numeris vienas yra Vytauto Valiušio keramikos muziejus Leliūnuose. Kai lankiausi, mane pasitiko su klasikine muzika, atrodo, grojo kažkokį Mocarto kūrinį. Muziejaus šeimininkas – puikus pašnekovas ir savo amato profesionalas. Išeidamas dar ir dovanų gavau.

Per Baltijos kelio minėjimo renginius teko būti Laisvės kovų muziejuje. Mažoka ekspozicija, nedaug vietos, viskas labai kuklu. Man, kaip istorikui, trūksta informacijos.

Utenos kraštotyros muziejuje paskutinį kartą lankiausi vasarą, per plenero uždarymą. Rūsiai, ekspozicijos atrodo neblogai, vidutiniam žmogui informacijos turėtų užtekti, bet, jeigu norėsime gilintis labiau istorinės medžiagos teks ieškoti papildomai.

Teko būti Londone, karališkajame Britų muziejuje (tarp kitko, muziejus nemokamas). Apstulbau ten pamatęs informaciją apie sovietinius trėmimus iš Baltijos kraštų. Ten netgi buvo visos Lietuvos teritorijos žemėlapis, kuriame pažymėta, kuriose vietose buvo sušaudyti žydai. Tarp tų teritorijų pažymėta ir Rašė. Mane sukrėtė, kad Anglijoje galima pamatyti ne tik trėmimus į Sibirą, bet ir holokaustą Lietuvoje.

Žinoma, mes negalime lygintis su Londono muziejais, nes Utena palyginti mažas miestelis, tačiau stebina, kokiai kiekiai informacijos ten sukaupiami.

Ko ieškote muziejuose?

Eidamas į muziejus, pirmiausiai ieškau to, ko anksčiau nepastebėjau ar kažką užmiršau. Dažniausiai – pamatyti fotografijų. Dabar mane domina P. Plechavičiaus vietinės rinktinės istorija. Yra keletas nuotraukų, darytų 1944 m. vasario 16 d.

Kai Plechavičius per radiją paskelbė, kad reikia stoti ginti Lietuvos sienų, kariai buvo viliojami į SS vokiečių dalinius, bet lietuviai sabotavo šaukimą ir nėjo tarnauti vokiečiams. Po Plechavičiaus kvietimo apie 20 tūkst. savanorių stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tai buvo didelis sujudimas. vėlesniuose įvykiuose dalyvavo ir mūsų krašto žmonės, 24 uteniškius atvežė karstuose. Labai trūksta istorinių nuotraukų apie to meto įvykius.

Neseniai teko būti vadinamajame KGB muziejuje (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje) – tai vienas unikaliausių muziejų. Tarp kitko, kiek teko bendrauti su užsieniečiais, visi nori pamatyti šį muziejų, išlikusias kameras, išsaugotą unikalią vaizdinę medžiagą, daug nuotraukų, faktų. Užsieniečiai purto galvas ir stebisi, nes tai ne sapnas, o beprotystė, kad žmonės galėjo taip kankinti vieni kitus. Latvijoje ir Estijoje irgi yra panašūs muziejai, tačiau vakariečiams tai nežinomas pasaulis, jie nematė to sovietinio brutalumo.

Ta karta, kuri žinojo trėmimus, partizaninį judėjimą, antisovietinę veiklą, jau pasitraukia, jaunimui gal aktualiau sportas, studijos užsienyje, kiti dalykai, jie nesusimąsto ar neįsigilina į savo šeimos istoriją, nors Lietuvoje praktiškai visos šeimos nukentėjo nuo vieno ar kito režimo.

Kaip istorija turėtų būti pateikiama, kad ja susidomėtų jaunesni?

Mokykloje yra didelių spragų, ir dėl to labai gaila. Manau, vaikus reikėtų pratinti dar mokykloje domėtis savo krašto istorija. Prisimenu, anksčiau mokyklose būdavo organizuojamos ekskursijos į muziejus, dabar ekskursijos dažniausiai pramoginės, trūksta mokomosios šviečiamosios veiklos. Puikiai suprantu, koks sunkus mokytojo darbas ir mažas atlyginimas, bet užklasinė veikla dabar taip nugesinta…

Juk nereikia toli važiuoti, norint sužinoti apie savo kraštą pradžiai užteks vos keliolika kilometrų iki V. Valiušio keramikos muziejaus ar A. ir M. Miškinių etnografinės sodybos Juknėnuose, paskui gal patiems jauniems žmonėms kils noras sužinoti daugiau.

Kad būtų patrauklus, muziejui reikia gero gido, kuris vaizdžiai pateiktų medžiagą. Ne kiekvienas gali tai padaryti – papasakoti, kad būtų įdomu klausyti.

Ar priimtini visi, net ir drastiški būdai, kad informacija pasiektų klausytoją ar žiūrovą? Pvz., poema „Anykščių šilelis“ pristatyta repo ritmu galbūt labiau suprantama jaunesniam klausytojui?

Teoriškai gal ir galima taip pristatyti, praktiškai – nelabai… Noriu papasakoti apie savo pažintį su „Anykščių šileliu“. Mokiausi 4 vidurinėje. Baigus trečią klasę, mūsų buvusi auklėtoja suorganizavo ekskursiją į Anykščius prie Puntuko akmens, aplankėm ir Anykščių šilelį.

Tais laikais visos A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ dar negalėjome perskaityti, bet vėliau man pakliuvo į rankas Smetonos laikais išleistas kūrinio variantas, kuris sovietiniais laikais buvo perleistas jau cenzūruotas, išmesta daug vertingos medžiagos.

Pirmą kartą originalią versiją perskaičiau apie 1984-uosius. Daug kas ir dabar nežino, kad buvo tas kitas variantas.

Zita Burneikienė, Utenos trečiojo amžiaus universiteto turizmo fakulteto dekanė

Kokie šalies muziejai jus nustebino, buvo atradimas?

Yra daug patrauklių muziejų, Utenos kraštotyros muziejuje irgi įdomios dailės ekspozicijos, įdomu pasiklausyti, ypač atvažiavusiems iš kitų miestų, pasakojimo apie mūsų kraštą.

Neseniai buvome Šiauliuose, patiko naujai įrengtas baltų kultūros pažinimo centras „Baltų kelias“. Interaktyvus muziejus pasakoja, kaip susikūrė baltų gentys, supažindina su jų istorine raida ir gyvenimo būdu.

Patrauklus modernaus meno muziejus MO Vilniuje. Etnografiniai muziejai po atviru dangumi, pvz., Rumšiškės, manau, visiems patrauklūs, Latvijoje daug panašių muziejų.

Kai organizuojame keliones su UTAU klausytojais, nesistengiame įtraukti labai daug muziejų, nes žmonės pavargtų. Kelionės metu užtenka aplankyti vieną muziejų, kad liktų laiko ir kitiems dalykams, juk įdomu pažinti ir gamtą, pamatyti architektūrą.

Kodėl muziejai atrodo nuobodūs?

Ta nuostata, kad muziejai dažnai asocijuojasi su nuobodžiu dalyku, likusi nuo seno, kai būdavo ateini, apžiūri eksponatus ir išeini. Tuo labiau, kad panašių eksponatų – kirvukų ir t. t., galima pamatyti daugelyje muziejų. Labai priklauso nuo muziejaus darbuotojo, jo pateiktos informacijos, kokį įspūdį susidarys lankytojas. Jeigu pasakojimas įdomus, tuomet ir muziejus atrodo įdomus. Ir atvirkščiai. Užėjus į muziejų be gido ne taip įdomu.

Prieš keletą metų buvome nuvažiavę į Dieveniškių istorinio regioninio parko muziejų, ten galima susipažinti su to krašto etnografine ir tradicinių amatų interaktyvia ekspozicija. Dėl įdomaus pasakojimo pristatymas paliko labai gerą įspūdį, nors lankantis vienam ta ekspozicija gal neatrodytų tokia įdomi.

Salake, Jūrų muziejuje, buvo įdomu pasiklausyti muziejaus įkūrėjos pasakojimo, kaip ji įkūrė tą muziejų, pati rinko tas kriaukles.

Ar virtualūs muziejai atstoja įprastus?

Man labai malonu pažiūrėti internete eksponatus. Gal tai tik iš dalies atstoja tikrą muziejų, bet jeigu nėra galimybės išvykti iš namų, tai labai geras dalykas.

Parengė Kristina SAKAITĖ

261 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.