Home » Gallery » Švietimas » Utena įsitrauks į NŽTF diskusiją apie kokybišką švietimą

Utena įsitrauks į NŽTF diskusiją apie kokybišką švietimą

Utena įsitrauks į NŽTF diskusiją apie kokybišką švietimą

Aistė Turčinavičiūtė, NŽTF savanorė komunikacijai

Artėjant gruodžio 10-ajai, tarptautinei žmogaus teisių dienai, aktyviai ruošiamasi ketvirtajam Nacionaliniam žmogaus teisių forumui (NŽTF). Šiais metais prie forumo, vyksiančio nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, teletilto būdu pirmą kartą prisijungs Lietuvos regionai, tarp kurių – ir Utena. Šis miestas įsitrauks į diskusiją „Vaiko teisė į kokybišką švietimą“, kurioje savo įžvalgomis dalinsis ir Akvilė Juškaitė, Lietuvos moksleivių sąjungos regioninės jaunimo politikos koordinatorė ir Utenos jaunimo reikalų tarybos narė. Kartu su Akvile ir Utenos švietimo centro direktore Vitalija Bujanauskiene prieš forumą susėdome aptarti, kodėl apskritai svarbu visuomenei diskutuoti apie kokybišką švietimą Lietuvoje ir kuo ši tema aktuali būtent Utenos regionui.

  • Ką jums reiškia pati sąvoka „kokybiškas švietimas“?

A. Juškaitė: Kokybiškas yra toks švietimas, kuris atspindi mokinių norus ir interesus, kai atsižvelgiama į tai, kas moksleiviams aktualu ir reikalinga.

V. Bujanauskienė: Kokybiškas švietimas – tai gerai pažinti vaiką, jo galimybes, gebėjimus ir poreikius ir, tuos poreikius atliepiant, organizuoti ugdymo procesą taip, kad kiekvienam vaikui būtų pašalinti barjerai ir jis galėtų augti mokykloje. Tai tarpusavio dialogas, kur bendravimas tolygus ir be baimės. Mano nuomone, didžiausia grėsmė kyla, kai pradedame vieni kitų bijoti.

  • Ar galima teigti, jog patys moksleiviai švietimo Lietuvoje nelaiko kokybišku?

A. Juškaitė: Negaliu sakyti, kad jis yra absoliučiai nekokybiškas. Iš akademiškumo pusės programa yra puikiai pritaikyta pasiekti aukštus rezultatus ir mokiniai gauna pakankamai teorinės medžiagos. Bet, sakyčiau, mokykla neparuošia, kaip tas teorines žinias praktiškai pritaikyti gyvenime. Pavyzdžiui, nors ir mokomės ekonomikos, nesame mokomi finansinio raštingumo ir kaip įvairius skaičiavimus susieti su mokesčių mokėjimu. Taip pat neplėtojamos jaunimui aktualios temos, tarkime lytiškumas. Atėjome į tokią situaciją, kada moksleiviai nebebijo ir nori apie jį šnekėti, o mūsų tėvams ir mokytojams tai vis dar tabu tema. Esame sankirtoje su kitomis kartomis.

V. Bujanauskienė: Nuolatos diskutuojame su mokiniais apie tai, kokios mokyklos jie norėtų. Vaikams labiausiai trūksta lygiaverčio bendravimo. Galiu sakyti, kad tikrai yra kur tobulėti. Nors mokykla ir keičiasi, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

  • Be jūsų minimo lytiškumo, kokios dar temos, populiarios jaunimo tarpe, švietimo sistemoje vietos tarsi neranda?

A. Juškaitė: Lytiškumas – tarsi tokia potemė. Pagrindinė problema yra tai, kad nėra rūpinamasi moksleivių emociniu raštingumu, neskiriama dėmesio vaiko emocijų atpažinimui. Mažai atsižvelgiama į vaiko psichosocialinę aplinką. Reikia suprasti, kad visgi kiekvienas moksleivis atsineša tam tikras emocijas iš namų, o nuo jų priklauso atmosfera pačioje mokykloje. Manau, kad per mažai dėmesio skiriama tam, kad moksleiviai bent mokykloje galėtų jaustis gerai, kad joje galėtų susitvarkyti su savo emocijomis ir jas laisvai išreikšti.

V. Bujanauskienė: Visiškai sutinku su Akvile. Manau, kad visos temos, kurios susijusios su bendrųjų kompetencijų ugdymu, švietime sunkiai randa vietą. Į jas įeina ir komandinis darbas, ir komunikavimo gebėjimai. Na, o tokios temos vietos neranda, nes jų niekas nevertina egzaminu. Tad, iš esmės, turėtų keistis pats pamokos konstruktas. Aukštosios mokyklos, priimdamos į studijų programas, galėtų suteikti papildomų balų už tai, kiek mokinys yra dalyvavęs įvairiose socialinėse-pilietinėse veiklose, ir tai būtų labai ženklu. Kai kurie užsienio universitetai jau dabar tokias veiklas vertina daug labiau nei akademinius rezultatus.

  • Ar patys mokytojai yra linkę pamokų ar klasės valandėlių metu diskutuoti jaunimui svarbiomis temomis?

A. Juškaitė: Žinoma, tai labai priklauso nuo mokytojo ar klasės vadovo. Pati asmeniškai nesu turėjusi mokytojų, kurie drąsiai tomis temomis kalbėtų. Vieninteliai žmonės, su kuriais esame bendravę šiais klausimais, buvo mokyklos psichologas ir socialinė pedagogė. Mokytojai vis dėlto apsiriboja ties popierizmu, lankomumo dalykais. Tai dar viena problema, kuri nėra sprendžiama – klasių valandėlės nėra išnaudojamos pagal savo paskirtį. Visgi tai yra tiesiog klasės reikalų valandėlė, kuomet susirenkame pasikalbėti apie nepateisintas „n“ raides, o į patį žmogų, į jo emocijas mes nesigiliname. Galiu sakyti, kad mes niekada nebuvome priėję tokio lygmens, kada moksleiviai būtų paskatinti reikšti savo emocijas.

V. Bujanauskienė: Manau, kad pamokų metu būna tokių nuėjimų į diskusijas. Daug kas priklauso ir nuo mokytojo, ir nuo pačios mokyklos kultūros. Kai kur gal ir kompetencijų daugiau, o gal ir patys pedagogai sau daugiau leidžia. Bet, iš kitos pusės, galima suprasti ir mokytojus. Pačioje sistemoje platesni bendražmogiški dalykai yra likę šone, o mokymasis vyksta į vakar dieną. Ko mokiniai patys dažnai nemato yra tai, kad mokytojo darbo kokybės matavimas vyksta tik per akademinius rezultatus. Mokytojas galbūt ir norėtų daugiau socialinio komunikavimo ar refleksijos, bet tiesiog nebelieka laiko, nes jis matuojamas pagal tai, kaip jo mokiniai išlaikys egzaminą. Sakyčiau, kad tai prasilenkia su kokybišku švietimu.

  • Kokių išskirtinių bruožų savo interesuose ar iniciatyvose kokybiško švietimo klausimais turi Utenos moksleiviai?

A. Juškaitė: Utenos jaunimas žingeidus, turintis motyvacijos pokyčiams. Mes nelinkę tokių problemų numesti į šalį. Utenos jaunimo reikalų taryboje aktyviai stebime padėtį mokyklose – kaip jose trūksta psichologų, kiek mažai dėmesio skiriama psichosocialinei aplinkai, kaip mokiniai tiesiog nežino kur kreiptis. Bendradarbiaujame su pedagogine psichologine tarnyba, bandome rasti bendrus sprendimus, teikiame rekomendacijas tiek mokyklų vadovams, tiek platesnei visuomenei, kad jie atkreiptų dėmesį į problemas. Manau, kad daugelyje miestų stinga tokio užsivedimo kažką daryti, tikėjimo, kad galima kažką pakeisti.

  • Ko tikitės iš NŽTF diskusijos „Vaiko teisė į kokybišką švietimą“? Kodėl apskritai svarbu kalbėti tokiomis temomis?

A. Juškaitė: Moksleiviams kartais trūksta labai nedaug, jiems reikia tik tokio paskatinimo ar patvirtinimo, kad yra normalu jaustis blogai, liūdėti ar tingėti ir yra žmonės, kurie gali jiems padėti. Jei moksleiviai diskusijos metu plačiau susipažins su savo teisėmis, tai, manau, diskusija jau bus atlikusi savo paskirtį. Vis dėlto, kol mes į ugdymo programas neintegruosime emocinio švietimo, kol mokytojai apie tai nepradės kalbėti daugiau, tol visgi nepadėsime moksleiviams, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Smagu, kad judame gera linkme, bet norėtųsi greitesnių rezultatų.

V. Bujanauskienė: Ši diskusija – galimybė pasityrinėti ir išgirsti, kokie yra poreikiai. Kada girdi diskusiją ir jos problematiką, gali dėliotis, į kokias veiklas telktis, ką pasiūlyti moksleiviams, kas yra įdomu ir į ką orientuotis. Išgirdę, ko nori jaunoji karta, galime modeliuoti, ko reikia mokyti mokytojus. Taigi kuo dažniau kalbėsime apie tai, ko nori mokiniai, tuo procesas judės geriau.

Diskusija „Vaiko teisė į kokybišką švietimą“, kurioje teletilto pagalba dalyvaus Akvilė Juškaitė, vyks gruodžio 10 d. nuo 16.45 val. Šios ir kitų Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijų ir dalyvių pranešimų Utenos regiono gyventojai visą dieną galės klausytis iš Utenos viešosios A. ir M. Miškinių bibliotekos (Maironio g. 12). Atvykstant į biblioteką prašome turėti galimybių pasą. Neturintys galimybių atvykti į biblioteką yra kviečiami forumą stebėti tiesiogiai https://nztf.lt/ svetainėje arba LRT.lt portale. Forumo programa skelbiama https://nztf.lt/.

210 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.