Home » Pro dienų prizmę » Sunku ar lengva pasidžiaugti kitais?

Sunku ar lengva pasidžiaugti kitais?

Sunku ar lengva pasidžiaugti kitais?

Stepas EITMINAVIČIUS

Eidamas per Uteną stabtelėjau prie Šaulių namų – mane sudomino batai, išdėstyti ant žemės, ant medžių. Ilgokai stovėjau mėgindamas įspėti šios staigmenos autorių norus, įvairiai interpretuodamas kompoziciją, atskirų batų padėtį. Iškart pagalvojau, jog turbūt taip uteniškius provokuoja, taip su mumis kalba Utenos kamerinio teatro vadovas Šarūnas Kunickas. Prisimenu, kaip prieš kurį laiką buvo smagu žiūrėti į daugybę skėčių. „Reikėtų padėkoti“, – pagalvojau. Pamėginau belstis į teatro duris, bet tuo metu jos neatsidarė, tad nuėjau savo keliais. Vis pagalvodavau, jog reikėtų surasti šios idėjos autorių. Vėliau įvairūs darbai darbeliai, taip ir liko.

Bet tas savotiškas performansas privertė mane apskritai pamąstyti apie tai, ar mes norime, ar mes sugebame pasidžiaugti kitais. Prisiminiau daug įvairiausių situacijų, kurios leido pajusti mūsų elgesio įvairovę. Ko gero, artimiesiems nepagailime gero žodžio, o svetimą žmogų, jeigu iš jo nesitikime jokios naudos, gal apeiname. Turbūt kalbu kategoriškai, tačiau prisiminimų epizodai vis atgaivina abejingumo, veidmainiavimo, pavydo, nujaučiamos konkurencijos gaidas. Na įsivaizduokime: kolega yra apdovanojamas už savitas iniciatyvas, už gražų bendravimą su klientais, už gebėjimą spręsti kasdienybėje kilusias problemas. Viršininkas pasako gerų žodžių, mes paplojame, o kas toliau? Ar norime prieiti, kad su juo kartu pasidžiaugtume? Ar mandagiai išsiskiriame, ir tiek? Man atrodo, dauguma, kurie turi bent dešimties metų darbo stažą, jau daug pasakytų apie kolegų reakcijas. Regis, labiau įsivaizduoju paprasčiausią tokio įvykio ignoravimą. Turbūt neretam atrodo, kad kodėl ne jis įvertintas, kad tas bendradarbis už jį ne geresnis, o net blogesnis. Prisimenu vienos moters mintis, kai sužinojo, jog bus apdovanojamas pusbrolis: „Toks geras žmogus, o dabar jį purvais apipils.“ Kiek prisimenu, taip ir atsitiko: atsirado pašaipūnų, atsirado anoniminių nemalonių komentarų. Naivu būtų stebėtis – toks jau tas mūsų gyvenimas, tokia jau ta mūsų prigimtis.

Šiuo metu dažnokai autobusu važiuoju į Vilnių, tad yra proga galvoti tiek apie keleivius, tiek apie vairuotojus. Kartą buvau maloniai nustebintas: sostinės vairuotojas pasisveikino, palinkėjo geros kelionės, pasakė, kelintą valandą būsime Utenoje, o kada atvyksime į Biržus. Ir vis girdėdavau jo žodžius: neskubėkite, sėkmės jums, gal vėl kada važiuosime. Ne aš vienas tada džiaugiausi, kad gali būti taip. Skaitytojai, ko gero, jau nori paklausti, ar jam tai buvo pasakyta. Taip, vairuotojas irgi turėjo progos pasidžiaugti, kad kitus pradžiugino. O gal tokios aplinkybės leidžia prisiminti patarlę, jog savam krašte pranašu nebūsi? Kita vertus, šia išmintimi pasiremiame ir tada, kai norime pateisinti savo išpuikimą, nejautrumą.

Man skaudžiausia yra tai, kad dalis žmonių nepastebi kitų dėl to, jog jaučiasi pranašesni. Karjeros laipteliai ne vieną sugadina – neretai pasišaipome. Pasišaipome liūdėdami, žinoma. Kas darosi su mumis, kai galvojame iš esmės tik apie save? Mano buvusi mokinė, o dabar jau kelių dukrų mama, kažkada taip aiškino: „Kartą supratau, kad kiekvieną savaitę užrašysiu, ką kitų poelgiuose pamačiau gražaus. Po to mėginau juos pagirti. Gyventi pasidarė lengviau, prasmingiau.“ Aš tada jai pasakojau, kad kartą Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje svečiavosi talentinga literatūros mokslininkė, daugybės reikšmingų knygų autorė Viktorija Daujotytė. Tuomet mokinys Modestas Vaišnoras viešniai įteikė kelis savo kūrinius. Profesorė parašė jam laišką. Tokiais atvejais mes atsidūstame: kuo didesnis žmogus, tuo jis paprastesnis, gebantis pamatyti kitą. Beje, mes dažnai užmirštame kitą taip pasiteisindami: „Neturiu laiko.“ Užmirštame kitą aukštindami save.

Straipsnio pradžioje džiaugiausi batų kompozicija. Vietoje apibendrinimų norėčiau pasakyti, jog Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje veikusi dailininko, Nacionalinės kultūros ir meno laureato Arvydo Každailio piešinių paroda „Vėlyvas pavasaris“ labai įspūdinga. Kaip paprastai, išsirinkau kelis kūrinius, kurie mane labiausiai sudomino: „Traukinio belaukiant“, „Ten ir čia“, „Apsilankymas tėviškėje“. Įsivaizduoju galimas noveles ar romano fragmentus, įsivaizduoju ilgiausius pokalbius. Bet štai dabar pagalvojau, ar ieškosiu dailininko, kad tai pasakyčiau. Atsiduriu lyg paradoksų labirinte: turėčiau tai padaryti, bet kirba abejonė, gal nekuklu žmogų trukdyti. Ko gero, taip suabejodami mes prarandame galimybę pasakyti kitiems, jog džiaugiamės jų darbais, poelgiais.

453 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.