Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Ekspedicijas po Utenos kraštą lydi laidotuvių giesmės, šmaikštūs pasakojimai ir būrėjų apžavai

Ekspedicijas po Utenos kraštą lydi laidotuvių giesmės, šmaikštūs pasakojimai ir būrėjų apžavai

Ekspedicijas po Utenos kraštą lydi laidotuvių giesmės, šmaikštūs pasakojimai ir būrėjų apžavai

Kristina SAKAITĖ

Etnografinės ekspedicijos į Lietuvos kaimus ir miestelius pradėtos rengti praėjusiame amžiuje, kraštotyrininkai užrašinėdavo, su juostiniais magnetofonais fiksuodavo tarmes, liaudies humoro prisodrintus pasakojimus, dainas. Iš pradžių neišsemiamo liaudies tautosakos lobyno užteko visiems: ir studentams, ir patyrusiems muziejininkams, o ekspedicijų dalyviai buvo išrankesni, spręsdami, kas suguls į muziejų archyvus. Pastaruosius 20 metų situacija pasikeitė, senieji muzikantai, pasakotojai baigia išmirti, o iš ekspedicijų grįžtama su vis kuklesniais užrašais.

Etnomuzikologas Raimondas Garsonas, tyrinėjantis Utenos krašto žmonių palikimą, kasmet keliauja į ekspedicijas, tačiau prisipažįsta, kad etnografinių perliukų surasti vis sunkiau.

Muzikiniai atradimai

R. Garsonas pasakoja, kad nuo 1995-ųjų, kai su dėstytoju prof. Romualdu Apanavičium pradėjo važinėti į instrumentologines ekspedicijas, jau apvažiavo visą Lietuvą.

Pradėjęs dirbti Utenos kraštotyros muziejuje panoro išsamiau patyrinėti šitą kraštą. 2004 m. buvo surengta bendra Utenos kraštotyros muziejaus ir Liaudies kultūros centro instrumentinė ekspedicija po Utenos rajoną.

„Tai buvo mano pirmas susitikimas su Utenos krašto muzikantais. Pradėjau po truputį juos burti, kviesti į įvairius renginius. Surašiau daugumą muzikantų, paskui tą sąrašą papildėme“, – nesenus įvykius prisimena pašnekovas.

Tarp pirmųjų muzikantų, kuriuos prakalbino ekspedicijos dalyviai, buvo Jonas Jukna iš Sudeikių seniūnijos, grojęs net keliais instrumentais, Povilas Matulis iš Vyžuonų seniūnijos, muzikavęs su trieile Peterburgo armonika, tą patį instrumentą puikiai įvaldę tauragniškis Žaimantas Musteikis ir Rimas Valentas Trainys iš Puodžių kaimo. Taip pat uteniškis Kazimieras Streikus, meistriškai grojantis mygtukiniu akordeonu ir būgneliu (tambūrinu), Anelė Masiulytė-Araminienė iš Kuktiškių seniūnijos, virkdanti rusišką armoniką. Akordeonu grojantis kuktiškietis Pranas Kaušylas jaunystėje buvo gegužinių pažiba. Vėliau kartu su sūnumi, grojančiu birbyne, koncertuodavo su Kuktiškių kaimo kapela.

Užrašytų Utenos krašto muzikantų sąraše – keliasdešimt pavardžių, dauguma muzikantų sulaukę garbaus amžiaus, suvaldyti instrumentą mokėsi iš savo tėvų, senelių, vienas kitas – iš kolūkio brigadininko ar kaimyno.

„Dažniausiai tai būdavo „užsislėpę“ muzikantai, negrodavę viešai, tik savo šeimos rate. Kai kurie vėliau pradėjo koncertuoti su kapelomis. Kartais sužinai apie muzikantą tik tada, kai jis numiršta. Užeini į namus, pamatai instrumentą ar nuotraukas. Kadangi dauguma jų yra savamoksliai muzikantai, groja ne iš natų, melodijų nebegalime užrašyti“, – pasakojo R. Garsonas.

Armonika buvo universaliausias instrumentas, tačiau ekspedicijos dalyvių kelyje būta ir grojančių smuiku, kanklėmis, citra, bajanu, gitara, madolina, lūpine armonikėle, birbyne. Yra liaudies muzikantų, grojančių beveik visais instrumentas, tačiau žinovai aiškina, kad meistriškai įvaldyti galima tik vieną instrumentą, jeigu kaitalioji, pvz., Peterburgo ir rusišką armonikas, tada pirštai pradeda painiotis, nes jų grojimo principas skiriasi.

Valsai, polkos, fokstrotai dažniausiai skambėdavo kaimo gegužinėse, šeimos šventėse, darbų pabaigtuvėse, išlydint į kariuomenę, krikštynose, vestuvėse. Už grojimą atsidėkodavo vaišėmis, būdavo sutariamas ir užmokestis, o geriausi muzikantai būdavo „užsakyti“ mėnesiui į priekį. Vyriausias iš užrašytų muzikantų Anicetas Bernotas, gimęs 1913 m. Luknių kaime, ekspedicijos dalyviams yra pasakojęs, kad gegužinės vykdavo nuo 16 iki 22 val., groti ilgiau buvo galima tik gerai pavaišinus policininką. Įėjimas buvo su bilietais, todėl muzikantai gaudavo užmokestį, vidutiniškai po 4 litus.

Muzikantas R. V. Trainys prisimena vėlesnius laikus. Apie 1960-uosius vakaruškos vykdavo net iki 3 val. nakties. Jaunesni muzikantai užsidirbdavo po 15 rublių, labiau patyrę gaudavo 25 rublius.

Būrėjos pasakojimas archyvo nepasiekė

Dabar kiekvienais metais rengiamose ekspedicijose aplankomi ne tik Utenos rajono muzikantai, bet ir pasakotojai, dainininkai, užsukama ir pas tautodailininkus, amatininkus ar žvejus. Kraštotyrininkai sako: dabar reikia belstis vos ne į kiekvienus namus, kad aptiktum ką nors vertinga.

„Žinoma, perliukų rasti jau nebesitikime. Gerai, kad šiais laikais iš viso dar galima užtikti kažką senovinio. Jau prieš 20 metų buvo kalbama, kad nebeliko senųjų dainų, melodijų, senojo folkloro.

Senieji dainininkai arba jau nebegali padainuoti, arba jų nebėra gyvų.

Būna, kad beieškant diena nueina šuniui ant uodegos. Važiuojam pas kokią močiutę, rekomenduotą kaip gerą dainininkę. Užeinam, taip, močiutė yra. Bet tik tiek, ji nieko nebedaro.

Anksčiau Užpaliuose buvo labai daug medžiagos, mėnesį sėdėtum, visų nespėtum užrašyti. Dabar žmonės išmirę, bet vis tiek reikia eiti, ieškoti, kol rasi. Anksčiau, kai Z. Kelmickaitė važiuodavo į ekspedicijas, perspėdavo: jokiu būdu neužrašinėkit romansų, tik senas dainas! O po to pati išleido romansų knygą… Manau, dabar jau reikia eiti pas visus ir rinkti viską. Dabar tėvai labai retai moko vaikus liaudies muzikos, perduoda jiems savo patirtį, todėl nesvarbu, muzikantui 3-eji ar 90 metų – jeigu groja liaudiškai, reikia užrašinėti, nes po 10 metų jis gal nebegros ir bus užmiršęs visas melodijas“, – apie greitai nykstančias senąsias tradicijas pasakoja etnologas.

Liaudies melodijos etnologui ypač artimos. Pats pradėjo groti dar vaikystėje, muzikos mokykloje baigė akordeono klasę, paskui nuo liaudies muzikos nuklydo arčiau estrados, tuometinėje Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje mokykloje mokėsi groti trombonu, o atvažiavęs į Uteną vadovavo Dauniškio gimnazijos orkestrui. Po to nusprendė dar pasimokyti, įstojo studijuoti etnomuzikologiją. Kaip pats juokauja, eiti etnokeliu paskatino ir žmona, kuriai taip pat artima ši sritis. Jeigu būtų susiradęs estrados dainininkę, gal dabar būtų kitur.

Pastaraisiais metais kraštotyrininkai atkreipė dėmesį į senovines laidotuvių giesmes, giesmininkų užrašė Užpaliuose ir Vyžuonose. Giesmės skambėjo ir Leliūnuose, ten užrašyta senoviškai, tik balsais, giedamų giesmių ir naujoviškesnis giedojimas, pritariant vargonams.

Keletą metų rinko šeimos papročius, eidavo į gausesnes šeimas, auginančias daug vaikų, užrašė jų šeimos tradicijas.

Užsimojęs užrašyti kuo daugiau Utenos krašto muzikantų R. Garsonas „atrado“ ir savo kaimyną Vytautą Kerpiškį. Pasirodo, abu gyveno visai šalia, tačiau daugelį metų vienas kito nepažinojo. Beje, V. Kerpiškis ne tik grojo, bet turėjo vyrams retą pomėgį – verpdavo siūlus.

Ne visa surinkta medžiaga patekdavo į muziejaus archyvus. Kraštotyrininkai čia niekuo dėti. Tiesiog pasitaikė keistų sutapimų. Pašnekovas prisimena: Užpaliuose buvo kokia būrėja, buvo įrašinėjamas jos pasakojimas. „Kai grįžęs į muziejų nusprendžiau įrašą perklausyti, paaiškėjo, kad jo nėra, pokalbis neįsirašė. Nežinau, ar sutapimas, ar kažkokia magija veikė, bet anksčiau taip nebūdavo“, – sako R. Garsonas.

Aplankyti žmonės dovanodavo ne tik dainas. Dažnas prisiminimus bando atkurti vartydamas šeimos albumą, dovanoja nuotraukų. Viena moteris kraštotyrininkams įteikė tikrą retenybę – odinius, meistro siūtus batus, pakaltus mediniais vinimis.

Užpalių krašto pasakojimai

Praėjusią vasarą Utenos kraštotyros muziejaus etnologas R. Garsonas kartu su žmona, taip pat etnomuzikos žinove Rima Garsoniene, tyrinėjo Užpalių kraštą. Jis nuo seno garsėjo gausiu folkloro lobynu, čia ir dabar likę daug kūrybingų žmonių.

Ekspedicijos metu užrašė 52 senovines laidotuvių giesmes, Ričardo Trimalo armonika griežiamas valsų, maršų, fokstrotų melodijas. Nuo 15 metų grojantis užpalėnas neapleido šio pomėgio visą gyvenimą; grodavo po darbų visą dieną traktoriuje prasėdėjęs, o dabar muzikuoja Užpaliuose vykstančiuose renginiuose.

Užsukę pas kitą muzikantą, Povilą Gaigalą, ekspedicijos dalyviai melodijų nebeišgirdo. Garbaus amžiaus vyras nebegroja, tačiau pasidalijo prisiminimais, parodė jaunystės nuotraukų.

Liaudies meistras medžio drožėjas Romualdas Šulcas papasakojo apie savo amatą. Po armijos bandęs tapyti portretus, tačiau menininku netapo. Dėl visko kaltas draugo išdrožtas elnias. Jį pamatęs Romualdas panūdo pats tokį patį turėti. Išdrožė ne tik elnią, bet daugybę kitų kūrinių, su kuriais apkeliavo parodas Utenos, Ukmergės, Rokiškio rajonuose.

Onos Baltakienės namuose Kišūnų kaime etnologai klausėsi šeimininkės deklamavimo bei jos sūnaus Ramūno dainų, mįslių, skaičiuoklių, nuotaikingų istorijų.

R. Garsonas sako, kad Užpaliuose laukė dar vienas malonus susitikimas su čia gyvenančia buvusia dėstytoja“. „Kai iš Lentvario persikėliau gyventi į Uteną, ekspedicijoje Vilučiuose netikėtai sutikau savo buvusią dėstytoją Regina Sasnauskiene, pasirodo, tai jos gimtasis kraštas. Ji rinko rinko kraštotyrinę medžiagą, išleido knygelę apie Vilučius.“

Ekspedicijos dalyviai įdomybių rado ir pas iškamšų meistrą Modestą Abukauską. Ugniagesiu dirbantis vyras pagal profesiją – batsiuvys, tačiau daug metų skyrė neįprastam amatui.

Turbūt linksmiausia ekspedicijos dalis buvo pasakotojų „perklausa“. Žodžio kišenėje neieškančios užpalietės Vida Baronienė ir Nijolė Petrusevičienė kuria šmaikščias istorijas, kurias įkvepia gyvenimiškos situacijos, nugirstas žodis, patarlė. Vidos repertuare tokių istorijų apie pusšimtis, kai kurios jų skambėjo geriausių šalies pasakotojų konkursuose.

Kitais metais etnomuzikologai folklorines-etnografines ekspedicijas planuoja surengti Utenos seniūnijoje.

O šįkart pateikiame skaitytojams du Užpalių krašte Raimondo ir Rimos Garsonų užrašytus pasakojimus.

Vidos Baronienės pasakojimas

Vienam kaimi gyvena takie susiedai. Par vienų susiedų auga mergiote, a par kitų susiedų auga berniokas. Teip gražiai vaikai bovydavas visi, ir unt smėliuką visų laikų abudu ir abudu už rankyčių sustvėrį. A tevai ir mislija, nu jau čia tai kai užaugs šitie vaikeliai, tai mes juos apženysma. Nu tai teip jau auga auga, ale ir trys metai, ir pinki, nekalba berniukas nars tu kų. Atroda gi ir girdi, ir visa, anei vieną žodžią nesaka. Jau ir 10 metų, ir 15, ir jau 20 metų, nu nekalba. Labai jau ir matinėla, ir tevelis pergyvena, nu kal tas mūsų Petriukas šiteip nekalba. Nu kas čia jam daras. Ir un daktarus veže, niekas nemačija.

Pavasarį būna mešlavežis visadu. Čia raiks bulbas sadint, čia raiks daržas sadint. Tai tas Petriukas nebylys buva kaip ir pagrindinis darbininkas.

Vienų rozų moma su tėvu valga pietus, ineina Petras ir kad užbaubs ant visas gryčias:

Tėvai, ženysiuos!

Net išsižioja matinėla su tėvu.

Tai, vaikeliuk, tai kal gi tu lig tolai nekalbėjai?

Agi kad raikalą nebuva.“

Nijolės Petrusevičienės pasakojimas

Nuspirka mana Jeronimas angliškų mašinų. Visa būtų gerai, ale vairas dešnėj pusej. Tai kai spjauna par lungelį, tai vis man unt galvas. E jau su šitu mašinu trepsi, mazgoja su skepetu, su viedru vaikšta, ale aš irgi ne pėsčia. Baisiai insnarėjau pavažiuot. Sakau, Jeronimai duok pavažiuot nars biškį. Neduoda, nars kų nori daryk. Vis tiek nenustoju lyst in jį. Galų gali anas ir saka: žinai, Darata, važiuok, ale jeigu padarysi avarijų, tai žinok įvykią vietan prisistatys žurnalistai ir pirmoj eilėj parašys, kiek tau metų.

Nu, tuomkart atstupijau ir nebevažiavau. Ale šitas minties da neatsisakau, mat reikia givynt teip, kad senatvej turėtum kų prismint.“

Etnologas Raimondas Garsonas / Kristinos Sakaitės nuotrauka
Iš R. Garsono išleistos knygos „Utenos krašto muzikantai“
Iš 1968–82 m. Utenos krašto tautosakos lobyno, saugomo Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose
Ričardas Trimalas iš Užpalių seniūnijos vis dar virkdo armoniką / R. Garsono archyvo nuotraukos
Praėjusią vasarą vyko folklorinė-etnografinė ekpedicija po Užpalių kraštą. Pas Baltakius su Nijole Petrusevičiene ir R. Garsoniene

Regina Sasnauskienė surinko kraštotyrinę medžiagą apie Vilučius
Medžio meistras Romualdas Šulcas
Vida Baronienė rodo sąsiuvinį su žinomų žmonių autografais. N. Paltinienės parašas
Povilas Gaigalas
441 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.