Home » Protakos » Apie svajones ir ilgesį…

Apie svajones ir ilgesį…

Apie svajones ir ilgesį…

Jolanta Matkevičienė

Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Lietuvos bibliotekose pradėta minėti nuo 1997-ųjų. Trečias dešimtmetis, kitokia ir plėtotė. Šiandien šis kultūros projektas pavadintas jau Šiaurės šalių literatūros savaite ir, kaip teigia organizatoriai, greta Baltijos šalių prie jo jungiasi ir Belgijos, Rusijos, Baltarusijos, Italijos, Pietų Amerikos mokyklos. Nieko prieš neturiu dėl Šiaurės šalių literatūros, greičiau atvirkščiai. Jiems derėtų paploti, kad taip puikiai sugebėjo pateikti reklamą savo šalims ir jų autoriams, kad dabar jau kiekviena, matyt, net ir kaimo biblioteka, jaučiasi svarbi, prisidėdama prie šios sklaidos. Pasirodo, ne tik man vienai jau kelinti metai kirba klausimas: o kodėl nepadarius literatūrinių mainų? Tuo metu, kai mes reklamuojame jų knygas ir autorius, aišku, išverstus į lietuvių kalbą, anoje jūros pusėje galėtų taip pat godžiai reklamuoti ir lietuviškąją arba Baltijos šalių literatūrą… Bet, matyt, toks vienpusis reiškinys tenkina mūsų Kultūros ministeriją, arba yra kokių slėpinių, kurie kažkam neša naudą… Kol yra kaip yra, tenka džiaugtis kasmet vis kita tema, išryškinančia šiandienos aktualijas, o tuo pačiu prie jų prisitaikančią ar išplėtojančią tas temas Šiaurės šalių literatūrą.

Šių metų tema – paremta svajonėmis ir ilgesiu, juk visas pasaulis išgyvena pandemiją, arba, kaip sako organizatoriai, „laikmetis paženklintas didesnių atstumų, užvertų sienų, tačiau svajonės ir ilgesys mus jungia ir vienija, nepaisant visų apribojimų. Mes svajojame ir ilgimės skirtingų dalykų, tačiau mūsų jausmai yra universalūs.“ Kasmet būna sukurtas plakatas, iliustruojantis paskelbtą temą. Šįmet jį sukūrė Nikita Englund iš Švedijos, kviečianti visus prisiminti viduramžių medžio raižinių techniką arba išmėginti paprasčiausią bulvės atspaudą. Tokia „bulvės kalba“ galima susikalbėti nuo Pietų Amerikos iki Rusijos… Aš ta technika žaidžiau pernai, ir buvo smagu prisiminti mokyklinius laikus…

Pasikalbėti apie svajones ir ko galima ilgėtis į tradicinius skaitymus vaikams „Auštant“ Molėtų bibliotekoje buvo susirinkę pirmokėliai ir jų mokytoja Indrė Karaliūtė. Janina Vyšniauskienė – keliaujanti Molinukė – paskaitė ištraukas iš Karinos Ertandsson knygos „Perlų ieškotoja“. Ši knyga yra nominuota Šiaurės Tarybos Vaikų ir jaunimo literatūros premija, o joje pasakojama apie Mirandą, ieškančią paslaptingojo brangakmenio. Tikint legenda, tą brangakmenį radęs žmogus niekada nebejaustų ilgesio… O kam ilgesį gali jausti pradinukas? Pasirodo, tėčiui, dirbančiam Norvegijoje, Suomijoje ar Danijoje… Beklausant teksto galima buvo užsinorėti ir paragauti jūrinių valgių: puode maišomų pankolių, pomidorų ir midijų, arba duonos, keptos iš džiovintų našlaičių miltų, pagardintos prieskoninėmis žolelėmis iš sodo. Sumuštinių su visokiausiais skanėstais: džiovintomis jūrų šukutėmis, rūkyta lašiša, medaus skonio strimėle ir ikrais… Mergaitės, išgirdusios, kad knygos herojė išplaukė ieškoti perlų, sprendė dilemą: o ką galima veikti su perlais – geriau pasipuošti ar parduoti? Molinukė gi klausinėjo neįtikėtinų dalykų, kokių spalvų būna jūra ir kokios spalvos yra turkis, o namų darbams davė užduotį – išsiaiškinti, kodėl visose Šiaurės šalių vėliavose yra kryžiai. Susipažinę su penkiomis Šiaurės šalimis, paklausę instrumento, galinčio atkartoti jūros garsus, vaikai ir patys neblogai atkartojo jūros ošimą, šiurendami bibliotekos sėdmaišius… Antanas Žukauskas, bibliotekos savanoris, vėl atgaivino „Antano dirbtuvėles“, pradėdamas gaminti trolį, kuris kitąmet galėtų pakeisti baltąjį elnią, jei šis netyčia užtruktų Kalėdų Senelio rezidencijoje.

„Antano dirbtuvėlėje“ tuoj pasirodys trolis / Autorės nuotr.

120 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.