Home » Protakos » Kraštotyrininkai susibūrė ir vėl

Kraštotyrininkai susibūrė ir vėl

Kraštotyrininkai susibūrė ir vėl

Raimondas GUOBIS

Iš ūkanoto dangaus krentant šlapiam sniegui, jaukioje Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje po ilgesnės pertraukos į savo metinį sambūrį – konferenciją susibūrė Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos, vienijančios šešiasdešimt krašto istorija besidominčių piliečių, nariai. Jų tarpe ir rajono meras Sigutis Obelevičius. Pasidžiaugta nuveiktais darbais, išklausyta vertingų pranešimų, pasvarstyta, kaip įamžinti garsų anykštėną kraštotyrininką, devynių talentų žmogų Petrą Biržį-Akirą, plačiai žinomą tautos linksmintojo Pupų Dėdės vardu.

Dėl pandemijos veik dvejus metus į didesnį susibūrimą Anykščių kraštotyrininkai susirinkę nebuvo, tad būta daug džiugaus šurmulio. Juk tiek naujienų, tiek nuveiktų darbų ir neramiose, niekuomet domėtis krašto praeitimi nepaliaujančių žmonių širdyse užgimusių sumanymų.

Susirinkimą atvėrė T. Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius, kuris ištarė keletą svarbių frazių, pasidžiaugė. Tylios maldos minute pagerbtas šiemet miręs draugijos narys Alvydas Pipiras, pasveikinti šiemet sukaktis švenčiantys Ligita Matulienė ir Virginijus Strolia, jiems įteiktos dovanos, tarp kurių ir „kraštotyrininko lupa“ – optinis daiktelis sunkiai perprantamiems rankraščiams skaityti. Mums perduoti garsiojo istorinio palikimo populiarintojo, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko Liberto Klimkos palinkėjimai, neatvykusio dėl gausybės darbų ir sostinėje gausiai iškritusio sniego.

Tuomet pakvietė pirmojo pranešimo „Patirtys renkant ir leidžiant Strolių giminės knygą“ skaityti patyrusį leidėją, leidyklos „Baltija Druk“, veikiančios Kijeve, vyriausiąjį redaktorių Virginijų Strolią. Jis papasakojo apie savąjį Pienagalio kaimą, apie apylinkės kapinių, kalvelių įamžinimą paminklais, iš kurių susiformavo Kultūrinis Latavos pakraščių kelias, jau įtrauktas į tarptautinio Šv. Jokūbo kelio vilnietiškąją atšaką.

Jis kalbėjo apie knygos, skirtos savajai Strolių giminei, parengimą ir išleidimą. Siūlė kraštotyrininkams skirti daugiau dėmesio leidinio tekstų, fotografijų parengimo bei tipografinei kokybei – suburti leidybinę komandą. Kalbėjo apie aptariamą leidinį, kaip labai prašmatnią, novatorišką knygą. Panaudotas tinkamas popierius, vien prisilietus prie knygos viršelio, pirštai slysta lyg pūku. Išmaniai atrinktos, kruopščiai išvalytos, paryškintos nuotraukos, knygos pabaigoje įklijuota dideliu lapu išsilankstanti genealoginė schema. Knyga, kurią skaitys vėliau gyvenantys giminaičiai ir krašto istorija besidomintys. Priminė, kad derėtų pasirūpinti ir deramu leidinių išsaugojimu – dovanoti jų svarbiausioms šalies bibliotekoms ir spaudinių lobynams.

Bibliotekininkė Ligita Matulienė pranešime „Petras Biržys ir pirmasis Anykščių kraštotyros leidinys“ įdomiai kalbėjo, vaizdais iliustravo, pirmosios lietuviškos istorinės knygos apie Anykščius išleidimo įdomybes, jos autorių P. Biržį-Akirą. Šis Liūdiškių kaime šalia Anykščių gimęs vyras, apdovanotas veržliu charakteriu, daugybe gabumų, suspėjo dalyvauti kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1919–1920 m., pasimokyti universitete, parašyti ir išleisti nemažai istorinių knygų. Jis sumanė aprašyti visus Lietuvos miestelius, tačiau išleido vos tris knygeles – apie Vyžuonas, Anykščius ir Taujėnus, ėmėsi rašyti didesnes knygas apie apskritis, tačiau suspėjo išleisti tik apie Alytaus, Kėdainių, Biržų ir Marijampolės. Knygos tyrinėtoja aptarė 1928 m. išleistos istorinės knygelės struktūrą, iliustracijas, įdomybes, net reklamas. Jose savo paslaugas siūlė gydytojas Adomas Laskauskas, siūlyta ragauti Balio Karazijos vyno, pasimėgauti kvapniomis cigaretėmis bei cigarais. Knyga tuomet kainavo 2 litus. Nemenki pinigai… Renginio moderatorius T. Kontrimavičius pažymėjo, kad tuomet už tokią sumą galima buvo pernakvoti ir papietauti Anykščių viešbutyje.

Kovo 11-osios akto signatarė, krašto istorija ir daugybe dalykų besidominti mokytoja Irena Andrukaitienė skaitė pranešimą tema „Svarbiausi žmonės rašytojos, poetės, vertėjos, visuomenininkės Vandos Didžiulytės gyvenime“, kalbėjo apie sudėtingą, netekčių, nusivylimų, džiaugsmų kupiną rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos dukters Vandos Albrechtienės gyvenimą: socialdemokratines nuostatas, dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, jos bolševikines pažiūras, kelis vyrus, meilės ir dvasinės pilnatvės paieškas, gyvenimą Kryme, bendravimą su Salomėja Nėrimi, pažintį su garsiuoju rusų rašytoju Nikolajumi Bulgakovu, daugybe to meto intelektualų ir, galiausiai, mirtį 1941 m. liepos mėnesį. Nors pranešimo tema šiek kiek lenkėsi su kraštotyra, tačiau buvo įdomu.

Audronė Berezauskienė pasidžiaugė, kad Anykščių bibliotekos kraštotyros ir leidybos skyrius gali pasididžiuoti vienu turtingiausių šalyje asmeninių bibliotekų fondu – jų net keturiolika. Taip pat pasiūlė kitų metų sambūrio temą „Asmeninių bibliotekų tyrinėjimų įdomybės“. To paties skyriaus darbuotoja Birutė Venteraitienė apžvelgė 2020–2021 m. kraštotyros leidinių derlių, aptarė kiekvieną iš knygų. Įdomu, kad bene pusė knygų (R. Guobio, Br. Šablevičiaus) išleistos „Utenos Indros“ spaustuvėje. Kraštotyrininkai mielai renkasi šią Aukštaitijos sostinės įmonę, kuri kruopštuolių triūsą paverčia nuostabiomis knygomis. Susirinkusius pasveikino Surdegio sakralinio muziejaus (ten kadaise buvo svarbus stačiatikių tikėjimo centras su vienuolynu, cerkvėje kabojo stebuklinga Dievo Motinos ikona) puoselėtoja, piligriminių kelionių organizatorė Valentina Vatutina. Energinga istorijos puoselėtoja šiltais žodžiais atsiliepė apie didį Surdegio praeities garsintoją a. a. dr. Osvaldą Janonį.

Man teko pakalbėti apie ypatingą žmogų – liaudies meistrą Zenoną Valuntą – pristatantį leidinį. Jis savo sodyboje sukūrė unikalių medinių skulptūrų sodą. Šiam fenomenui skirtas albumas „Kelminio karalystė. Zenono Valuntos skulptūrų sodas“. Kiek daug gali padaryti dieviškojo įkvėpimo „sugautas“ žmogus, kokią ypatingą poveikį kraštui kartais suteikia vienintelio žmogaus veikla. Garsas, unikalumas apie 1970–1985 m. į skulptūrų sodą kasmet sukviesdavo po kelis tūkstančius žmonių net iš dviejų žemynų: Europos ir Azijos. Pats meistras stebėdamasis prisimindavo: „Net iš Azerbaidžiano.“

Pasinaudojęs proga pasiūliau įamžinti nepelnytai primirštą jau minėtą kraštotyrininką P. Biržį-Akirą. Kadangi panorėjus jo vardu pavadinti gatvę ar pastatyti paminklą lauktų ilgas ir vargingas kelių metų rūpestis, tai pakeisti Anykščių kraštotyros draugijos vardą, pavadinti ją P. Biržio-Akiros vardu nesudėtinga. T. Mikeliūnaitė jau įamžinta jos vardo kultūros premija. Panašiai pasielgė daugybė kultūrinių bei kitokių įstaigų: savo veiklos pradžią susiejo su sovietiniais metais, nors tikroji pradžia formavosi tarpukariu ar dar anksčiau. Pavyzdžiui, Svėdasų biblioteka kaip savo pradžią nurodo 1940 m., nors dar 1937 m., susijungus „Pavasario“ sąjungos kuopos ir kitų visuomeninių organizacijų knygynėliams, buvo įsteigta kan. Juozo Tumo-Vaižganto viešoji skaitykla.

Pakeičiant kraštotyros draugijos pavadinimą į P. Biržio-Akiros, būtų pažymėtas atskaitos taškas – laisvos ir nepriklausomos tautinės kultūros 1918–1940 m. Lietuva. Juk šis žmogus, jo kraštotyriniai istoriniai darbai įkvėpė jau emigracijoje JAV gyvenusį Utenos krašto darbštuolį Bronių Kviklį atlikti titaniškus darbus – parengti ir išleisti unikalius daugiatomius enciklopedinius leidinius „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvos bažnyčios“. Dar viena garsiojo anykštėno darbų tąsa – Nijolės Baužytės televizijos laidų ciklas „Mūsų miesteliai“. Tereikėtų nuspręsti ir vieningai ištarti: „Mūsų Akira, mūsų Petras Biržys.“

Bibliotekos konferencijų salėje veikė net trys parodos: dviejų metų kraštotyrinių leidinių, rinktinių (jų šiemet daugiau nei dvi dešimtys), paveikslėlių iš bibliotekininkės L. Matulienės kišeninių kalendorių kolekcijos bei anykštėno Artūro Šajevičiaus bibliotekos senųjų knygų. Ypač daug susidomėjimo sukėlė kelių A. Šajevičiaus kartų kauptos bibliotekos relikvijos, XIX a. išleistos knygos lenkų, rusų bei lietuvių kalbomis. Unikalios ne tik pačios knygos, bet ir įvairūs spaudai, autografai ant jų. Šis rinkinys vertas atskiro, platesnio ir gilesnio aprašymo.

Smagus kraštotyrininkų būrelis. Iš kairės: V. Strolia, L. Matulienė ir draugijos pirmininkas T. Kontrimavičius / Autoriaus nuotr.
Surdegio muziejaus globėja ir A. Šajevičius turėjo apie ką pasikalbėti

146 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.