Home » Protakos » Lietuvos istorijos metraštininkas – skulptorius Juozas Zikaras Dalia SAVICKAITĖ

Lietuvos istorijos metraštininkas – skulptorius Juozas Zikaras Dalia SAVICKAITĖ

Lietuvos istorijos metraštininkas – skulptorius  Juozas Zikaras Dalia SAVICKAITĖ

Visi žinome dažnai Lietuvos meną pristatantį M. K. Čiurlionį. Bet ar žinome, kur jis palaidotas? Kaip atrodo jo antkapinis paminklas, kas jo autorius? Galėtume galvoti apie Druskininkus ar Kauną, bet ne. Tai Vilniaus mieto Rasų kapinės, o jo antkapinio paminklo autorius – Juozas Zikaras. Netikėta? Taip pasijutau ir aš. Kas gi tas retai minimas J. Zikaras? Kas jam patikėjo teisę prisiliesti prie taip žinomo tautos sūnaus atminimo? Kodėl Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė metais, skirtais Juozo Zikaro 140 gimimo metinėms atminti?

 Kuo labiau gilinsimės į Juozo Zikaro kūrybą, tuo dažniau pastebėsime, kaip jam buvo svarbu, kas vyko Lietuvoje, kas vyko dėl jos ir kokie žmonės gyveno Lietuvoje. Jo darbai – tarsi Lietuvos istorijos metraštis menininko akimis. Jam buvo svarbu, kad kiekvienas žmogus žinotų, kas yra Laisvė, kokia jos vertė ir kaina. J. Zikaro pasaulėžiūra, kaip ir jo kūriniai, plati ir kupina įvairovės. „Skulptorius teigdavo, kad laisvės nebūna be atsakomybės, be išminties. Visąlaik savo vaikams primindavo, kad anarchija nėra laisvė, kad neatsakingumas nėra drąsa“, – kalba muziejininkė R. Ruibienė. Jeigu mokiniams nebus pasakojama apie tai – kas liks iš Lietuvos? Savastį praradusi tauta. 

Jeigu menais ir nesidomite, skulptūrą „Laisvė“ Kaune greičiausiai pastebėjote. „Laisvės“ istorija atspindi Lietuvos istoriją: tarpukariu Kaune iškilmingai pastatyta skulptūra sovietmečiu nugriauta, pačioje okupacijos pabaigoje, prieš atkuriant Nepriklausomybę, atstatyta. J. Zikaras – vienas Lietuvos skulptūros pradininkų, vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. I pusės lietuvių skulptorių. Jis sukūrė daugiau kaip 120 skulptūrų, reljefų, medalių, 75 grafikos ir tapybos darbus. 1918–1940 m. sukūrė Lietuvos monetų modelius ir kt.

J. Zikaras buvo visuomeniškai labai aktyvus: Lietuvių dailės, Lietuvių meno kūrėjų draugijų narys. Lietuvos dailininkų draugijos įkūrėjas (1932 m.), jos pirmininkas (1932–1938 m.). Lietuvos dailininkų sąjungos Realistų sekcijos narys (1935 m.). Juozas Zikaras įvertintas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu už lietuviškos sodybos maketą (1937 m.), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. J. Zikaras – Panevėžio miesto garbės pilietis (2012 m.).

Kodėl Juozą Zikarą taip pagerbė Panevėžys?

Skulptorius J. Zikaras kelią nuo piemenuko, staliaus, sargo, muzikanto iki profesoriaus, aukščiausio lygio menininko, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolių kūrėjo nuėjo Panevėžio apylinkėse. Savo darbais jis vainikavo šį kraštą. Reikia, kad menininkas, keliaudamas laiku, neišbarstytų sukauptų vertybių: talento, darbštumo, jausmų, esmės suvokimo, sėkmės. Taip menininkų darbai pasiekia kūrybines aukštumas ir ilgus metus išlieka vertinami. Jų vardai suteikia didelę garbę kraštui, kuriame gimė, augo, formavosi kaip asmenybės. Panevėžiečiai skulptoriaus kūrinius gali pamatyti buvusio banko pastate Respublikos gatvėje. Skliautus puošia 1931 m. J. Zikaro sukurti kūriniai. Operacijų salėje dvylika dekoratyvinių skulptūrų „Atlantai“, laikančių stiklinį kupolą. J. Zikaro sukurta rozetė, iš kurios leidžiasi nuostabus šviestuvas, virš pagrindinio įėjimo pastato sieną puošia Vytis su ornamentiniu pagražinimu. Panevėžyje menininko darbų yra Kristaus Karaliaus katedroje – 1926 pastatyta Kristaus Karaliaus skulptūra, o Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių puošia Šv. Aloyzo skulptūra. Daug J. Zikaro darbų saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje. Paįstrio Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje yra keturi J. Zikaro kūriniai. Centrinį altorių puošia Šv. Apaštalų Petro ir Povilo skulptūros, o dešiniajam altoriui menininkas sukūrė netradicinę Šv. Jurgio skulptūrą. Zakristijoje saugomas 1909 m. J. Zikaro sukurtas kunigo Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio biustas. Vienas iškiliausių Aukštaitijos sūnų – netoli Panevėžio esančiame Paliukų kaime gimęs skulptorius, profesorius Juozas Zikaras.

Už tarnystę rekrūtuose Juozo tėvas gavo pusantros dešimtinės prastos žemės netoli Berželių dvaro, Paliukų kaime. Sukūrė šeimą. 1881 m. lapkričio 18 d. Mikalinai ir Viktorui Zikarams gimė sūnelis. Buvo vienintelis vaikas, kitus šešis pasiglemžė ankstyva mirtis. Būsimasis skulptorius nuo vaikystės matė daug vargo, vos sulaukęs septynerių jau piemenavo. Tėvo dovanotas peiliukas tapo jo kūrybinio darbo įrankiu. Išdrožtomis figūrėlėmis džiugino piemenukus, rodė pravažiuojantiems, Pumpėnų turguje parduodavo. Troško žinių, svajojo tapti menininku. Juozukas piemenaudamas ilgesingai žiūrėdavo į debesis ir svajodavo skraidyti, pakilti iki dangaus. Kartą jis pabandė svajonę įkūnyti – užlipo ant namo stogo, bet skaudžiai krito ant akmenų. Vaikis buvo ryžtingas. Slapta paėmęs mamos sijoną, suplėšė ir pasidarė sparnus, rengėsi kitam bandymui. Laimei, suaugusieji jį pastebėjo…
Pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus. 1897 m. šešiolikos metų pateko į Pumpėnų pradinę mokyklą, kurią per dvejus metus pabaigė. Bandė toliau mokytis Panevėžio realinėje mokykloje. Gavo sargo vietą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio pramoko groti smuiku ir tapo muzikantu nedideliame orkestre. Metus praleido Latvijoje. Grįžęs į Lietuvą, bernavo pas Pumpėnų kleboną, daraktoriavo Berželių dvare. G. Petkevičaitė-Bitė su S. Bortkevičiene lankėsi pas Berželių ponią J. Antanavičienę, pastebėjo gabų jaunuolį. Remiamas G. Petkevičaitės-Bitės, J. Jablonskio ir kitų mecenatų, gavo galimybę mokytis Vilniuje Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, vakarais – Juzefo Montvilos piešimo klasėje. Besimokydamas bendravo su lietuvių inteligentais,

Sargaudamas, valydamas kabinetus jis buvo aptikęs laikraščio iškarpą, kurioje buvo skelbiama apie Peterburgo dailės akademiją. 1906 m. grįžęs į gimtuosius Paliukus, nulipdė dvarininko J. Kazakausko biustą. Gavęs už šį darbą pinigų, išvyko mokytis į Peterburgą. Padėjo ir mokymosi metu Vilniuje sutikti inteligentai. 1906 m. jau buvo ten. Į akademiją J. Zikarui įstoti pavyko tik iš trečio karto 1910 m., kai jam buvo beveik 30 metų. Studijavo Peterburgo dailei skatinti draugijos mokykloje, paskui Peterburgo dailės akademijos Skulptūros fakultete. Besimokydamas J. Zikaras norėjo sukurti lietuvaitę tautiniu kostiumu, ieškojo merginos, turinčios lietuvių tautinius drabužius. Peterburge Anelė Tūbelytė priklausė lietuvaičių jaunimo bendruomenei, palaikydavo lietuvybės reikalus, dalyvaudavo tautiniuose susiėjimuose. Raudonojo Kryžiaus draugijos darbuotoja Anelė mėgo iššūkius. Pozuotoja sutiko būti A. Tūbelytė, vėliau ji buvo daugelio kūrinių modelis. 1914 m. tapo J. Zikaro žmona. Priešingybės susituokė 1914 m., per šv. Kalėdas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Liudininkas – linksmuolis B. Sruoga. Juozas – minkšto būdo, paprastas, nuoširdus, gamtos vaikis. Anelė – griežta, išdidi, mėgstanti tvarką ir drausmę, abu gimę lapkričio mėnesį.

1916 m. baigė Dailės akademiją. Akademijos profesorių Taryba diplominę skulptūrą „Motinystė“ įvertino labai gerai. Garsaus dailininko Ilja Repino žodžiai „šis dailininkas turi dieviškos ugnies“, ištarti vertinant J. Zikaro diplominį darbą „Motinystė“ jam bebaigiant Peterburgo dailės akademiją, buvo pranašiški. Dailės akademijos auklėtinis J. Zikaras buvo ištikimas profesorių diegtam požiūriui į meną. Jis nuoširdžiai žavėjosi klasikos pavyzdžiais, stengėsi jais sekti savo kūryboje, dailininko meistriškumą matavo gebėjimu įtaigiai perteikti natūros formas ir įspūdžius. 1916 m. Juozui Zikarui buvo įteiktas skulptoriaus diplomas ir sidabrinis akademijos ženklas su teise mokyklose dėstyti piešimą. Taip prasidėjo menininko kelias.

1919 m. Zikarų šeima, patyrusi daug sunkumų ir sūnelio netekties sielvartą, grįžo į Lietuvą. Darbo nebuvo. Zikaras buvo sumanęs išvažiuoti į Maskvą ir ten, lipdydamas Lenino ir Stalino stovylas, nesunkiai užsitikrinti pragyvenimą. Panevėžio gimnazijos mokytojas Mykolas Karka, Yčas inicijavo jo pakvietimą gimnazijoje dėstyti piešimą. Šeima gyveno Paliukuose, o Zikaras savaitgaliais 20 km pas juos eidavo pėsčias. Jo laukė du sūnūs ir žmona Anelė. Vėliau visi įsikūrė Panevėžyje. Šiame mieste skulptorius sukūrė pačius didžiausius, įspūdingiausius darbus – „Laisvės“ skulptūrą, pastatytą Kaune, Jono Basanavičiaus, Vydūno, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Nepriklausomybės paminklą Panevėžiui (jo nepavyko įgyvendinti), monetų modelius. Panevėžyje į pasaulį atėjo dar du vaikai – dvynukai. 1919–1928 metų gyvenimo tarpsnis skulptoriui buvo pats produktyviausias.

Už monetų modelių sukūrimą gavo nemažą honorarą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., iš karto buvo pradėta svarstyti ir apie savos valiutos įvedimą. Tuo metu galiojo markės (ostmarkės), vėliau pavadintos auksinais. Šie pinigai buvo susieti su Vokietijos marke. 1922 m. rugpjūčio 9 d. buvo priimtas piniginio vieneto įstatymas, o spalio 2 d. apyvartoje pasirodė pirmieji litai ir centai. Visi pinigai buvo popieriniai. Buvo planuojama kalti monetas. 1923 m., dar nepriėmus monetų įstatymo, buvo suorganizuotas monetų projektų konkursas. Jėgas bandė ne vienas J. Zikaro mokinys. Nugalėtoju tapo būsimasis skulptorius ir S. Nėries sutuoktinis B. Bučas. Jo kompozicija neatitiko reikalavimų ir buvo sudėtinga, todėl rezultatai anuliuoti. Naujus projektus pasiūlyta sukurti garsiems Lietuvos menininkams, tarp jų ir J. Zikarui. Jis sukūrė 11 nominalų (1, 2, 3, 5, 10, 20, 50 centų bei 1, 2, 5, 10 litų) vaškinius modelius ir bendrą Vyčio atvaizdą visoms monetoms. Vytis skyrėsi nuo oficialaus Lietuvos herbe naudojamo dailininko A. Žmuidzinavičiaus sukurto Vyčio varianto (Vyčio vaizdavimas nebuvo reglamentuotas). J. Zikaro, o ne A. Žmuidzinavičiaus Vyčio variantas buvo pasirinktas Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 m. Jis ir egzistavo iki to laiko, kol nebuvo patvirtintas naujas herbo variantas. Šį Vyčio variantą mes galime matyti ant išlikusių 1991 m. laidos 1, 2, 5 centų (kuriuos vadindavome „baltais centais“) monetų. Apyvartoje pasirodė 8 nominalai: 1, 5, 10, 20, 50 centų (varinės-aliumininės) ir 1, 2, 5 litų (sidabrinės) monetos. Jų reversuose – Lietuvai būdingų augalų motyvai. Monetos nukaldintos Anglijoje. Už šį darbą J. Zikarui sumokėtas solidus 31 000 litų atlyginimas, už kurį jau galėjo padoriai gyventi, pasistatė namą Panevėžyje Puzino gatvėje ir jame įrengė dirbtuvę.

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę Juozas Zikaras gavo užsakymus Kaunui sukurti „Laisvės“ statulą ir paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę. „Laisvė“ išskirtinė tuo, kad kartu su Lietuvos žmonėmis pergyveno valstybės formavimąsi, krytį, iširimą, naikinimą, slėpynes muziejaus fonduose bei Skulptūros ir vitražo galerijoje ir Atgimimą. Ši skulptūra buvo užsakyta tuometinio Krašto apsaugos ministro, ką tik pasibaigus Nepriklausomybės kovoms. Lietuvai reikėjo apsibrėžti savo sienas, sukurti simbolius. J. Zikaras buvo padaręs ir įspūdingo Lietuvos istoriją simbolizuojančio pjedestalo modelį, kuriame vaizdavo visą Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją. Postamento įgyvendinimui reikėjo nemažų lėšų, o jaunai valstybei jų trūko, todėl pjedestalą sukūrė V. Dubeneckis. 1936 m. pastačius Vytauto Didžiojo muziejų ir pertvarkius sodelį, architektas K. Reisonas sukūrė naują, daug masyvesnį pjedestalą, kuriuo J. Zikaras nebuvo patenkintas. Jis vizualiai sumažino pačią Laisvės skulptūrą. Skulptūrą kūrė Panevėžio gimnazijos sporto salėje. Proceso metu į salę galėjo ateiti visi besidomintys ir tarti savo nuomonę. „Laisvė“ baigta 1921 m., šis kūrinys tapo garsiausiu skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtu darbu. Tai buvo pirmas paminklas Lietuvos laisvei, sukurtas pirmo profesionalaus skulptoriaus. Skulptūra buvo iškilmingai atidengta 1928 m. gegužės 15-ąją, minint Steigiamojo Seimo dieną.

Zikaro „Laisvė“ nuo idėjos iki pagaminimo keitėsi. Išlikę variantai rodo, kad skulptūra pradžioje buvo su trumpute, kojas atidengiančia tunika, atvirais pečiais, mat dailininkas buvo prancūzų impresionistų gerbėjas. Komisija liepė kojas uždengti. Dėl to, kad buvo priverstas „ilginti“ rūbą, panevėžiečius vadino puritonais. Galiausiai Zikaro ,,Laisvė“ – ilgu rūbu. Nepaprastai profesionaliai, gražiai atliktas plevenantis rūbas dar labiau pabrėžė žengiančio angelo grožį. Vėliau Zikaras kalbėjo savo vaikams, kad sutraukytos grandinės „Laisvės“ rankoje simbolizuoja fizinę veiklą, rūbas – laisvą žodį, plazdanti vėliava – laisvą mintį, o sparnai – laisvą sielą. Skulptūrai pozavo J. Zikaro žmona Anelė. „Laisvės“ veideliui – septyniolikmetė mokinė M. Ramanauskaitė.

Anelė Zikarienė buvo viena patraukliausių Kauno moterų, sulaukdavusi daug komplimentų ir susižavėjimo žvilgsnių. Sutuoktiniai buvo šiek tiek pavydūs, bet viešų scenų niekada nekėlė. Anelė itin sergėjo vyrą nuo galimų pagundų ir moterų skulptūrų figūroms pozuodavo tik ji pati. Veidai galėdavo būti ir kitų moterų. Taip nutiko „Laisvei“. Zikarienė griežtai leido vyrui suprasti, jog figūroms pozuoti jos kūnas – geriausias variantas. „Dievas, Juozuk, tau davė vieną figūrą – mano“, – sakydavo žmona. Pats J. Zikaras sakė, kad drovios lietuvaitės nei girdėti nenorėjo apie pozavimą. Liemeniui turėjo pozuoti žmona. Vėliau Zikaras pastebėjo: „Dabar nepasakytum, bet tada mano žmona turėjo gražią figūrą…“

Sovietmečiu ,,Laisvės”, kaip ir visų kitų Karo muziejaus sodelio paminklų laukė liūdnas likimas. „Laisvės“ statula aukštesnė nei 2 m, ji stovėjo ant 12 m aukščio pakylos. 1950 m. prieš pat Dainų šventę „Laisvė“ buvo nuversta ir iki 1966 m. pragulėjo Karo muziejaus rūsiuose. Verčiant ji skilo keliose vietose. Apie 1966 m. apgadintą ,,Laisvę“ restauravo Br. Petrauskas. Vėliau ,,Laisvės“ angelas buvo nugabentas į tuometinę skulptūrų ir vitražų galeriją Sobore Kaune.

,,Žuvusių už Lietuvos laisvę“ paminklas vaizduoja iš lauko akmenų sukrautą piramidę. Ant jos viršaus – lietuviškas kryžius saulutė, žemiau – skydas ir kalavijas. Apačioje esančioje steloje vaizduojama suklupusi mergaitė. Skulptūrai pozavo J. Zikaro mokinė V. Staneikaitė. Nugriautas 1949 m. Griautas paslapčia, aptvėrus 5 metrų tvora. Kai kurios paminklo detalės pateko į Istorijos muziejaus fondus, bet didžioji dalis akmenų buvo sumūryta į Aleksote statytų namų pamatus. Įdomu, kad jo forma ir padarymo specifika buvo beveik ta pati, kaip žmonės buvo sukūrę antkapinį paminklą knygnešiui J. Bieliniui.

Karo sodeliui sukurtos žinomų Lietuvos šviesuomenės veikėjų biustai: dr. Jono Basanavičiaus (1923), dr. Vinco Kudirkos (1924), Simono Daukanto (1924). Su nuostaba skulptorius pasakojo apie J. Basanavičiaus pozavimą. Kai gavo užsakymą sukurti jo biustą, buvo perspėtas, kad J. Basanavičiaus nekankintų, kad neverstų jo nejudėti pozuojant. Jis pasiruošė didžiavyrio priėmimui, bet pastarasis paklausė skulptoriaus ar jam nebūtų patogiau, jog jis nejudėtų. Nors atsakymas buvo vienareikšmis, bet visaip stengėsi jo išvengti. Rezultate J. Basanavičius įsmeigė į jį akis ir tris valandas nejudėjo net nemirksėdamas. J. Zikaras džiaugėsi, kad tokio gero pozuotojo neturėjęs. Kaip savo išvadą sakė: „dabar suprantu, kad tik toks žmogus ir turėjo teisę pirmas pasirašyti Nepriklausomybės deklaraciją! Na koks požiūris į pareigą!“ Biustai apie 1950-uosius irgi buvo nugriauti.

Skulptorius sukūrė ir nevienareikšmiškų darbų, kurie demonstravo jo pilietiškumą. Pvz., „Valstietis (prie valstybės lovio)“. Jame atvaizduotas į lovį ėdalą pilantis valstietis, o prie jo būrys kiaulaičių, kurių tik pasturgaliai ir riestos uodegos matėsi. Parodoje, kurias retai praleisdavo, apsilankęs prezidentas A. Smetona pasitikslino menininko, ar tasai tikrai norėjęs darbą taip pavadinti. Jam palinksėjus, klausė, ar tikrai valdininkai jau taip apėdą valstiečius. Beišsisukinėjant nuo atsakymo, prezidentas juokdamasis klausė, kuri jo uodegėlė, nes turėtų būt riebiausia…

Veikla Kaune

Vienas pirmųjų profesionalių nepriklausomos Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras paliko ryškų pėdsaką Kaune dar būdamas Panevėžyje. Žinomiausi jo kūriniai – minėta skulptūra „Laisvė“ ir „Knygnešys“ stovi prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Išdirbus Panevėžyje dešimt metų, 1928 m. J. Zikarą pakvietė į Kauno meno mokyklą. Mokiniams pedagogas buvo reiklus, bet teisingas, mokinių mylimas, net neturėjo pravardės. Jis teigė: „Talento jums duoti negaliu, bet dirbti turiu išmokyti.“ Skulptoriaus mokiniais buvo garsūs skulptoriai P. Rimša, P. Aleksandravičius, J. Kėdainis, grafikė D. Tarabildienė ir kt. Zikaras atjautė sunkiai gyvenančius, stengėsi materialiai paremti, talentinguosius globoti. Gyvenimas nusistovėjo, užsakymų nestokojo, Ąžuolų kalnelyje pasistatė namus, arti buvo Meno mokykla.

Minint Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį 1928 m. J. Zikaras pristatė „Knygnešio“ skulptūrą. Ji simbolizuoja lietuvių pasipriešinimą carinei priespaudai. Kūrinyje vaizduojamas valstietis su vyžomis, ant akių užsislinkęs kepurę, ant nugaros – krepšys, žingsnis skubantis. Prisidengęs ranka akis jis žvalgosi, ar nematyti caro žandarų. Tai knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio prototipas. Manoma, kad knygnešys vaizduojamas toks, kokį jį matė Berželių dvare jaunystėje, kai daraktoriavo. Muziejininkė R. Ruibienė sako: „Būtent šis žmogus atvėrė būsimam dailininkui suvokimą, kaip svarbu žinoti savo kalbą ir saugoti savo raštą. J. Bielinio nuomone, savo kalbos ir rašto apleidimas – baisiau už tremtį, baisiau už mirtį. Kas daugiau, jei ne mes – lietuviai – tai išsaugosime?“ Dar dvare jis slapta mokė lietuviško rašto ir jautėsi labai dėkingas, kad knygnešiai padėjo jį išsaugoti. „Knygnešys“ prie Karo muziejaus pastatytas 1939 m., vienintelis iš visų karo sodelio skulptūrų prastovėjęs ir sovietmečiu (kitoje vietoje). Sovietmečiu manyta jį nugriauti, kaip ir visus J. Zikaro kūrybos vaisius, bet nusprendė ją vadinti anticarine skulptūra, nes atvaizduotas ne ponas, bet valstietis.

Amžininkų mėginimai įdiegti vakarietiško modernizmo naujoves Lietuvoje jį stebino ir glumino. 1928 m. tai pakeitė smalsumas ir J. Zikaras, sudabartinęs vieną pagrindinių Vakarų civilizacijos meno motyvų, nulipdė „Modernią madoną“. J. Zikaro kūrinys sukėlė nemenką atgarsį, sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Neigiamos nuomonės dailininkui, matyt, paliko gilesnį įspūdį, nes vėliau jis grįžo prie ankstesnių meninių principų. Art deco dvasioje madonos atvaizdą interpretavo ir Lietuvos dailininkės H. Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, S. Pacevičienė. Jų kūriniai jau buvo priimti palankiai. Tačiau jos nebuvo tokios garsios kaip J. Zikaras ir tai įvyko jau ketvirtajame dešimtmetyje.

Antrą kartą kurti monetas J. Zikarą pakvietė, kai gyveno Kaune. XX a. 4 dešimtmetyje pritrūkus smulkių monetų, nuspręsta Lietuvoje steigti monetų kalyklą. Tai buvo padaryta 1936 m. Reikėjo naujo pavyzdžio 1, 2, 5 centų bei 5 ir 10 litų monetų projektų. Smulkiųjų monetų projektus sukūrė panašius į anksčiau buvusius: su augalų motyvais. Didesnių nominalų – 5 ir 10 litų – monetose pirmą kartą pavaizduoti realių asmenų portretai. Ant 5 litų – Lietuvos patriarcho J. Basanavičiaus profilis, ant 10 litų – Vytautas Didysis. 5 litų moneta yra vienintelė, kurioje įkalti Juozo Zikaro inicialai. Paskutinį kartą Nepriklausomoje Lietuvoje monetos kaldintos 1938 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Pirmą kartą pavaizduota gyva asmenybė – Lietuvos Prezidentas A. Smetona. Ši moneta nuo kitų skyrėsi tuo, kad jos averse nebebuvo „Zikaro Vyčio“, pavaizduoti Gediminaičių stulpai. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje saugomi ir neišleistų monetų projektai. Tarp jų ir aukščiau minėti paršeliai, mat pagal Vyriausybės dėl krizės išleistą įstatymą ūkininkai turėjo eksportuoti paršus su vienodai riestomis uodegomis… 

Greta Kauno meno mokyklos mediniame name 1932 m. įsikūrusi Zikarų šeima čia praleido pilną džiugių ir labai dramatiškų, tragiškų įvykių gyvenimą. Kauno meno mokyklos dėstytojas, pirmasis profesionalus skulptorius čia praleido tik 12 metų – iki 1944 m. Kūrybingą, gražų gyvenimą sudrumstė sovietų okupacija ir karas. Okupacijos metais Kauno meno mokykla, kurioje ilgą laiką dirbo J. Zikaras, uždaryta. Įsteigtas naujas Taikomosios dailės institutas, laikinuoju direktoriumi J. Zikaras paskiriamas 1941 m. Nacių okupacijos metais institutas uždarytas. Grįžus sovietams vėl atidaromas, J. Zikarui suteikiamas profesoriaus vardas. Titulas nieko nereiškė, nes sovietų tardomas dailininkas savo noru pasitraukė iš gyvenimo: 1944 m., susiklosčius aplinkybėms, visi trys sūnūs pasitraukė į Vakarus. Tėvai nežinojo jų likimo. J. Zikarą ėmė įtarinėti, persekioti ir tardyti saugumas, neva jo sūnūs išėję į mišką pas partizanus. 1944 m. lapkričio 10 d., per žmonos gimtadienį naktį sumuštas, tardytojų iškankintas vos pasiekė namus. Neištvėręs kankinimų, pažeminimo tą pačią naktį pasitraukė iš gyvenimo. J. Zikarui tebuvo 63 metai, noro dirbti, kūrybinių idėjų turėjo, bet gyvenimas buvo sulaužytas. Iš pradžių buvo palaidotas netoli namų esančiose kapinėse. Apie 1960 m. panaikinus šias kapines, skulptoriaus palaikai perkelti į Petrašiūnų Panteoną. Juozo Zikaro kapą puošia jo paties sukurtas paminklas „Liūdesys“. Sūnūs nepražuvo. Vaidutis ir Vainutis apsigyveno Niujorke, Teisutis – Australijoje. Teisutis tapo skulptoriumi, jo darbai puošia Melburno ir kitų miestų erdves.

Sūnūs, gyvendami užsienyje, laiškais paprašė Alytės surinkti kiek įmanoma visus tėvo darbus į vieną vietą ir skirti tėtės atminčiai visus kambarius. A. Zikaraitė, finansiškai palaikoma brolių, atkakliai rinko skulptoriaus darbus bei prisiminimus apie jį. Kaune likusi dukra įrengė slaptą J. Zikaro darbų muziejų, kuris buvo atidarytas 1959 m. lapkričio 18 d., per skulptoriaus gimtadienį. Tai buvo slaptas muziejus, nes sovietiniu laikotarpiu valdžia nebūtų leidusi taip pagerbti J. Zikaro atminimą, o apie privačius muziejus kalbos negalėjo būti. Visa tai kartu su šeimos nameliu ji testamentu perleido Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

Atgimimas Lietuvoje

J. Zikaro darbai nukentėjo tiek nuo hitlerinės Vokietijos, tiek nuo Sovietų sąjungos okupantų. Pokario metais kai kurie buvo sunaikinti. 1988 m. gruodžio 30 d. Karo sodelyje atstatyti V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ir S. Daukanto paminklai. Lietuvoje prasidėjęs atgimimo sąjūdis paskatino „Laisvės“ atstatymo darbus. Juos inicijavo Lietuvos kultūros fondas, tuomet vadovaujamas Č. Kudabos. „Laisvės“ statula buvo atskaitos taškas, pagal kurį buvo atkuriamas suniokotas Karo muziejaus kiemelis. 1989 m., kasant paminklo pamatui duobę, buvo rastas senojo pamato kampas. Pagal jį buvo nustatyta tiksli ,,Laisvės“ vieta. Iškastoje duobėje buvo rastas ir lynas, kuriuo, manoma, buvo nuversta „Laisvė“. 1989 m. skulptūra papildomai sutvarkyta Ketaus liejykloje. Tą iškilmingą ir nepamirštamą 1989 m. vasario 16 dieną ,,Laisvė“ buvo atstatyta. 1989 m. lapkričio 23 d. padėti pirmieji atstatomo Žuvusių už Lietuvos laisvę paminklo akmenys. Paminklas atidengtas 1990 m. vasario 16 d. Jame vėl įmūrytas išsaugotas J. Zikaro bareljefas. Skulptorių įamžinęs kūrinys – 1928 m. „Laisvės“ skulptūra, ji tapo visos Lietuvos Nepriklausomybės simboliu. Šis simbolis taip pat susijęs su pinigais. Skulptūros atvaizdą mes matėme ir ant 1990 m. išleistų 20 litų banknotų.

Prasidėjus sovietmečiui nebeliko daugelio J. Zikaro darbų. Ne iki galo okupantams pavyko sumanymas – atsirasdavo žmonių, kurie rizikuodami savo ir savo šeimos gyvybėmis, gelbėjo šiuos darbus ir slėpė. Taip nutiko ir Alytuje. 1937 m. gruodžio 15 d. tuometės spaudos pirmuose puslapiuose mirgėjo straipsniai apie naujojo Alytaus A. Juozapavičiaus vardo tilto atidarymo iškilmes. Tiltą puošė 4 J. Zikaro sukurti bareljefai. 1944 m. tiltą susprogdino vokiečiai. Atstatytas tik 1967 m. Bareljefai dingo. Buvo manoma, jog jie sunaikinti. 1989 m. iš formų, kurias išsaugojo Zikaro duktė, buvo nulietos naujos plokštės. 2018 m. vasario mėn., rengiantis minėti atkurtos Lietuvos 100-metį,  pranešta apie dingusių J. Zikaro bareljefų suradimą. Du iš jų nuo 1944 m. savo namuose slėpė tarpukario Alytaus verslininko Antano Raginsko šeima. Jo dukra E. Raginskaitė, pasakojo, jog namuose ne kartą vyko kratos, tačiau paslėptų bareljefų nerado. Šie meno kūriniai saugojimui ir eksponavimui buvo perduoti Alytaus kraštotyros muziejui.

.

.

Zikaro antkapinis paminklas M. K. Čiurlioniui
Laisvės statulas Kaune. J. Zikaro kūrinys
„Knygnešys“. J. Zikaro kūrinys
125 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.