Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Denarai, litai, „vagnorkės“ ir dešimtmečiai be lietuviškų pinigų

Denarai, litai, „vagnorkės“ ir dešimtmečiai be lietuviškų pinigų

Denarai, litai, „vagnorkės“ ir dešimtmečiai be lietuviškų pinigų

Kristina SAKAITĖ

Praėjusiame šimtmetyje ir šio pradžioje Lietuvoje pinigai (įskaitant lietuviškus, rusiškus, vokiškus, laikinuosius) pasikeitė mažiausiai 7 kartus. Atitinkamai keitėsi ir pinigų išvaizda – juos puošė iškilių valstybės vyrų portretai ir ūdros bei kiškiai. Žvelgiant į dar gilesnę praeitį, būta ne mažiau pokyčių, o pinigų išvaizda mažai priminė šiuolaikinę atsiskaitymo priemonę.

„Seniausi lietuviški pinigai buvo sidabriniai lydiniai. Muziejaus fonduose tokių nėra. Turime tik ankstyvųjų monetų, kurių daugiausiai buvo rasta lobiuose ir kapuose“, – sako archeologas Dalius Ribokas, pristatydamas šiuo metu vykstančią parodą, pavadintą „Nuo sidabrinio lydinio iki euro“, kurioje galima pamatyti, kaip keitėsi lietuviški pinigai XV– XXI a.

Pirmieji pinigai nepanašūs į dabartinius

Pirmieji lietuviški pinigai sunkiai išsitektų šiuolaikinėje piniginėje. XIII a. atsiradę sidabriniai lydiniai savo forma priminė batoną su įkartom viršuje. Jų vertė buvo matuojama pagal svorį. Didesni lydiniai buvo stambesniems atsiskaitymams, o smulkioms išlaidoms lydinius tiesiog kapodavo į smulkesnius gabaliukus. Šio laikotarpio palikimas – kapavietėse rastos svarstyklės, svareliai, lydinių gabaliukai.

Pusapvaliai lydiniai Lietuvoje buvo naudojami iki krikšto. Vidutiniški jie svėrė 105 g.

Pasak D. Riboko, įdomu tai, kad pusapvalių sidabrinių lydinių niekada nebuvo randama kartu su seniausiomis monetomis. Tai rodo, kad Lietuvoje monetas pradėjo kalti tik po krikšto.

Pusapvalius lydinius pakeitė trišoniai, būtent tokie randami su senomis monetomis. Trišoniai lydiniai buvo šiek tiek sunkesni, vidutiniškai svėrė 183 gramus ir buvo naudojami iki Aleksandro Jogailaičio pinigų reformos.

Vystantis prekybai, monetų reikėjo daugiau ir įvairesnių, senosios nebetiko. Po pinigų reformos visi lydiniai ir senosios monetos buvo išimti iš apyvartos, išlydyti ir pradėta kalti skirtingų dydžių monetas pagal Vakarų standartą. Smulkiausi pinigai buvo dinaras, dvidinaris, šilingas. Prahos grašis buvo naudojamas daugelyje valstybių, tačiau po reformos Lietuvoje nustota naudoti užsienines monetas. Tik vėliau, po Liublino unijos, Lietuvoje pradėtos naudoti ir lenkiškos monetos.

XVII a. pradžioje dėl nuosmukio pradėtos kalti biloninės monetos. Bilonas – tai lydinys, kuriame vario daugiau negu sidabro. Jono Kazimiero variniai šilingai, pradėti kaldinti XVII a. antroje pusėje, rodė dar didesnį valstybės smukimą, prie kurio prisidėjo suirutė dėl karų, Rusijos puldinėjimų. Po trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo, lietuviškų pinigų nebeliko, atsirado rusiški.

Ir tai buvo ne vienintelis kartas, kai Lietuvoje nebuvo lietuviškų pinigų.

Pinigų padirbinėtojų būta visais lakais

Praėjusio šimtmečio pradžioje pinigai keitėsi taip pat greitai, kaip ir valdžios.

Per Pirmąjį pasaulinį karą rusų rublius pakeitė specialūs pinigai, kuriuos Vokietija sugalvojo įvesti okupuotoms teritorijoms. Pinigų vertė buvo susieta su Vokietijos imperijos marke. Okupuotos teritorijos taip ir netapo Vokietijos dalimi, o specialieji pinigai dingo iš apyvartos.

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva vėl turėjo savo pinigus, nuo 1919 m. – auksinus, o 1922–1940 m. – litus. Paskui buvo labai ilga, penkis dešimtmečius trukusi pertrauka, kol Lietuvoje vėl pradėti naudoti lietuviški pinigai.

Utenos kraštotyros muziejaus archeologas Dalius Ribokas rodo tarpukario pinigų kolekciją. Vieni iš retesnių eksponatų – popieriniai centai. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų – itin nepraktiška, bet iš pradžių, kol buvo kuriama nuosava valiuta, tokius pinigus pagaminti buvo lengviau, negu iškalti iš metalo.

„Du litu“ – rašoma ant tarpukario Lietuvos pinigo. Anksčiau lietuvių kalboje buvo ne tik vienaskaita ir daugiskaita, bet ir dviskaita. Paskui kalbininkai nusprendė supaprastinti kalbą ir dviskaitos atsisakė, taigi, po penkiasdešimties metų ant atitinkamo nominalo monetos jau rašoma „Du litai“. 1924–1930 metų litai Lietuvoje buvo stiprus pinigas. Matuojant žemės ūkio produkcija,

už 100 litų buvo galima nupirkti 2 karves.

Beje, jau tada ant banknotų buvo įspėjimas, kad pinigų padirbimas draudžiamas įstatymu. Kai kuriose šalyse už šį nusikaltimą buvo baudžiama viso turto atėmimu ir katorga, nežiūrint to, pinigų padirbinėtojų būta visais laikais, skyrėsi tik sukčiavimo būdai: būdavo klastojami metalai, monetų nominalai ir pan.

Štai praėjusiame šimtmetyje išleistas Panevėžio apskrities valdybos įspėjimas piliečiams dėl galimų apgavysčių:

Būkite atsargūs, piliečiai! Pasirodžius apyvartoje naujiems metalo pinigams, atsirado prigavimų pavojus. Gali atsirasti vertelgų, kurie pirkdami ką noras, ypač iš sodėčių, naujai išleistus metalo pinigus įdavinės už auksinius, pasinaudodami jų panašumu į auksinius.

Perspėjame, kad dabartiniu laiku išleisti apyvarton tik vario-aliuminiai pinigai 1, 5, 10, 20 ir 50 centų vertės, su auksiniai neturintieji nieko bendro“.

Staigios permainos

Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo staigios permainos. Jau 1992 m. Lietuva atsisakė rusiškų rublių ir kapeikų bei pradėjo spausdinti laikinus lietuviškus talonus, liaudyje žinomus kaip vagnorkes (pagal tuometinio premjero Vagnoriaus pavardę). Talonai turėjo dar vieną pavadinimą – žvėriukai, nes ant jų buvo vaizduojami žvėrys ir paukščiai.

100 talonų žymėjo stumbras, o vėlesnio leidimo šimtinę žymėjo ūdros. Ant skirtingo nominalo talonų taip pat figūravo briedžiai, driežai, meška, vilkai, lūšis, pempė ir kiti faunos atstovai.

1993 m. laikinuosius pinigus pakeitė litai ir centai, cirkuliavę 22 metus iki euro įvedimo.

Litų išvaizda, kad ir trumpą gyvavimo laikotarpį, spėjo šiek tiek pasikeisti. Legendinį popierinį litą, su rašytojos Žemaitės atvaizdu, pakeitė metalinis. Anuomet būta kritikos ir pajuokavimų, kad lietuviai rašytoją įvertino tik vienu litu, o paskui ir jo nebeliko. Žemaitė buvo vienintelė moteris, kurią bandyta įamžinti tokiu būdu, ant visų kitų litų kupiūrų buvo vaizduojami iškilūs valstybės vyrai: S. Daukantas (100 Lt), Vydūnas (200 Lt), Maironis (20 Lt), V. Kudirka (500 Lt), J. Basanavičius (50 Lt), S. Darius ir S. Girėnas (10 Lt)

2015 m. lito era baigiasi, nacionalinį pinigą pakeitė bendras Europos Sąjungoje naudojamas euras.

Utenos apylinkėse atkastas ne vienas lobis

Utenos muziejaus fonduose saugoma tūkstančiai monetų. D. Ribokas pasakoja, kad lobiuose randama ir Prūsijos, Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, Nyderlandų monetų. Kai švedai XVII a pirmoje pusėje užėmė Rygą, jie mechanizavo monetų kalimą.

Apie užsienietiškų monetų vertę orientuodavosi pagal tauriųjų metalų kiekį: pasverdavo, kiek yra sidabro, ir lygindavo su savais pinigais. Pvz., Švedijoje paplitusi moneta erė prilygdavo Lietuvos–Lenkijos pusantro grašio monetai.

Piešiniai ant monetų ar banknotų ne visuomet buvo tokie aiškūs, dėl kai kurių simbolių spėliojama iki šiol. Senosiose Lietuvos monetose (tokių rasta ne tik Kernavėje, bet ir Utenos pakrašty prie Vyžuonaičio ežero, Narkūnų piliakalnyje) vienoje pusėje vaizduojamas valdovo portretas, kitoje – liūtas, suraityta uodega – ženklas, simbolizuojantis nuosavybę. Manoma, jog taip norėta pabrėžti, kad Jogailai turėjo priklausyti ir tos rusų žemės, kurias savo laiku užkariavo mongolai. Kiti istorikai aiškina, kad ten vaizduojamos dvi širdys, krikščioniškas ženklas, pabrėžiantis, kad valdovas labai galingas ir yra krikščionis.

Seniausios muziejuje saugomos monetos yra Vytauto denarai, kalti 1411–1433 m., jų rasta Ažugirių senkapyje. Vieni iš seniausių – Kazimiero Jogailaičio denarai, po vieną tokią monetą rasta Utenos rajone, Ruklių ir Bikūnų senkapiuose.

Iš radinių galima spręsti, kad Vosgėlių kaime ir jo apylinkėse kažkada virė aktyvus gyvenimas. Vosgėliuose rasti net trys XVII a. monetų lobiai. Senųjų pinigų rasta Tauragnuose, sudegusios bažnyčios vietoje, varinių šilingų lobis – Griūčių kaime, dosnūs buvo Ažugirių, Bikūnų, Maželiškių, Ruklių senkapiai, kuriuose aptikta sidabrinių ir biloninių monetų.

Apie praėjusio amžiaus pradžios finansinius reikalus byloja muziejuje saugomi finansiniai dokumentai, o parodoje pristatomos išdidintos kai kurių dokumentų – vekselių, organizacijų apskaitos, skolos raštų, kopijos.

Štai Vyžuonų žydų liaudies bankas, skolinęs už palūkanas, tūlam tamstai Rapolui Musteikai siunčia pranešimą ir ragina išpirkti vekselius iki nustatyto termino pabaigos.

1938-ųjų Utenos bažnyčios kasos apskaitoje pristatomos pajamos ir išlaidos. Pajamų skiltyje rašoma, kad bažnyčioje surinkta 2667 Lt, pavienių asmenų aukų 3105 Lt, už vaško lašus gauta 126 Lt ir t. t. Rašte visi Utenos miesto katalikai raginami per rinkliavą bažnyčios reikalams ir vidaus misijoms skirti pusę savo visos dienos pajamų…

Parodoje, kuri Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki sausio vidurio, pristatoma ir gausi kolekcija proginių medalių, skirtų Mindaugo karūnavimui, Baltijos keliui, 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovoms, Liublino unijai, Jonui Basanavičiui, Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, Albertui Goštautui ir kitiems valstybės įvykiams pažymėti bei asmenybėms atminti.

Utenos kraštotyros muziejuje saugomi įvairių laikotarpių pinigai
Archeologas Dalius Ribokas / Kristinos Sakaitės nuotraukos
371 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.